Eilėraščiai apie piemenėlius nebėra aktualūs šiuolaikiniams vaikams, tad natūralu, kad nei juos skaityti, nei mokytis nesinori, įsitikinusi I. Pliuškytė-Zalieckienė. Autorė pasidalijo patirtimi, kas padeda pagauti šiuolaikinių vaikų dėmesį ir kaip ankstyvasis skaitymas gali vėliau padėti grįžti prie knygų nuo jų nutolusiems vaikams.
– Indre, pirmosios dvi jūsų eiliuotos knygos yra skirtos patiems mažiausiems. Ar sudominti kūdikius knyga – sudėtingas uždavinys?
– Kai ruošiausi rašyti pirmąją „Kapt kapt kapt“ knygelę, analizavau mokslinę literatūrą apie ankstyvąjį skaitymą – kaip atkreipti kūdikių dėmesį, kas juos lavina. Viena iš rekomendacijų rašant kūdikiams – eiliuotas tekstas, vaikams patinka klausytis rimo ir ritmo. Taip pat mažiems vaikams labai svarbūs garsažodžiai – taip atsirado žodelis „kapt“. Na ir, žinoma, neperkrautos detalėmis iliustracijos, aiškūs, lengvai atpažįstami objektai. Kad jiems drauge su rimu būtų lengva mokytis žodžių – atpažinti objektą, kurio pavadinimas rimuojasi su jau prieš tai buvusiu.
O parašiusi knygą, ėmiau sulaukti atsiliepimų iš tėvų, tikrinau, kiek teorinės žinios veikia realybėje. Istorijų išgirdau pačių įvairiausių – dalis pasakojo, kad klausydami šios knygos, kūdikiai juokiasi. Gali būti, kad tai – atpažinimo džiaugsmas: ne pirmą kartą tekstą girdintis mažylis jaučia rimą, pasikartojimą, gali nuspėti, koks žodis bus toliau, tad jam tikriausiai jau atrodo, kad jis viską šiame pasaulyje supranta. Išgirdau ir įdomų vienos psichologės komentarą – jos teigimu, ilgesnį kūdikio dėmesį prie knygelės prikausto ryškios spalvos, kontrastas ir kiekviename puslapyje nupieštas vienas objektas, kurį lengva tyrinėti. Žinoma, svarbu ir tai, kaip knygelė yra skaitoma tėvų – o jie yra labai kūrybingi, eiliuotą tekstą neretai susieja su judesiais, gestais.
– O kaip eilėraščiais pritraukti vyresnių vaikų dėmesį?
– Knygą ūgtelėjusiems vaikams „Kaip sutramdyti žvėryną“ rašiau stebėdama, su kokiais kasdieniniais iššūkiais susiduria mūsų ir mūsų draugų šeimos, auginančios vaikus, ir ieškodama būdų, kaip juos spręsti lengvai, be pykčių, žaismingai. Taip jau atsitiko, kad rašydama mūsų šeimai ir draugams, pataikiau į universaliai aktualias tėvų ir vaikų problemas. Daug kas susiduria su išmėtytais žaislais, pykčio priepuoliais ir trypimais, kuriuos eilėraštyje simbolizuoja arklys, pritaškytomis voniomis, kuriose atrodo, kad siautėjo dramblys ir pan.
Tiesą sakant ne tik rašiau pažįstamiems vaikams, bet ir juos pasitelkusi vėliau tikrinau tekstus. Turiu prisipažinti, kad pamačiusi jų reakcijas, kelis eilėraščių fragmentus nusprendžiau perrašyti. Iš pradžių lyg turėjau pasąmoninį norą pamoralizuoti, pamokyti, bet išvydusi nutįsusius veidus supratau, kad tokiu būdu mano žinutė jų nepasieks. Tad visiškai atsisakiau moralizavimo, pažvelgiau į situacijas iš vaiko perspektyvos ir šiek kiek patraukiau per dantį suaugusius, o pirmiausia – save pačią. Panašia nuotaika parašiau ir netrukus pasirodysiančią knygą „Abėcėlė virtuvėje“, kurioje netobuli, bet supratingi tėvai leidžia vaikui dalyvauti maisto gaminimo procese taip, kaip jam pakužda fantazija, nors tai gresia šiokiu tokiu chaosu virtuvėje.
Dažnai susitinku su mokiniais ir matau, kad reakcijų į eilėraščius būna visokių. Kai pasakau, kad kartu kursime eilėraštį, kartais išgirstu ir „O ne, tik ne tai!“. Juk vaikai labai nuoširdūs, nieko nevynioja į vatą. Bet ne kartą esu mačiusi ir kardinalų požiūrio pasikeitimą: jei paklausi vaikų, kas jiems aktualu ir parodai, kad tai galima perteikti per eilėraštį, net ir tie, kurie iš pradžių sako, kad jokiu būdu nieko neeiliuos, persigalvoja. O norinčių perskaityti eilėraštį atsiranda tiek, kad nebespėjame visų išklausyti.
– Ar su sūnumi knygeles vartydavote nuo gimimo? Kaip jam parinkdavote literatūrą?
– Kai mano sūnus buvo dar kūdikis, knygelių mažyliams pasirinkimas buvo kur kas kuklesnis nei dabar. Tad griebdavausi visokių priemonių. Būdavo, kad knygose raudonu rašikliu pasikoreguodavau man neįtikusias vietas (juokiasi). Dabar jau taip nebedaryčiau, tiesiog arba rinkčiausi kitas knygas, arba skaityčiau be korekcijų, pavyzdžiui, senovines lietuviškas pasakas. Kartais tėvai sako, kad kai kurios yra labai baisios – pavyzdžiui, pamotė išsukinėja šuneliui ar zuikeliui kojeles. Anksčiau būčiau jiems pritarusi, o dabar galvoju, kad net ir tokias pasakas ne tik galima, bet ir reikia skaityti vaikams, jos turi savo tikslą ir prasmę.
– Ar jus su sūnumi buvo ištikusi skaitymo pertrauka, kai knygos buvo atidedamos į šalį, nes vaikui tiesiog nekildavo noras jų skaityti? Kaip šią situaciją sprendėte?
– Turbūt tokios pertraukos natūralios ir vaikams, ir suaugusiems. Tikiu, kad jei skaitome vaikams nuo mažumės, jiems išlieka malonus prisiminimas apie ryšį su mama ar tėčiu vartant knygą. Net jei vėliau ateina laikotarpis, kai knygos padedamos į šalį, tikiu, ateis ir laikas, kai tas prisiminimas paskatins vaiką vėl prie jų grįžti.
Jei pati imu į rankas planšetę, o sūnaus tuomet metu prašau skaityti knygą, galiu nė nesivarginti. Geriausia, kai susėdame šalia ir skaitome kiekvienas savo knygą. O jei jūsų vaikas mielai klausosi, kai skaitote jam balsu, jums pasisekė, nes šis užsiėmimas naudingas ir patiems suaugėliams. Moksliniai tyrimai rodo, kad skaitymas balsu suvienodina kvėpavimą, įžemina ir nuramina.
Apie ankstyvąjį skaitymą I. Pliuškytė– Zalieckienė drauge su Medeina Andriuliene diskutuos gegužės 13 d. vyksiančiame Pagulbio festivalyje šeimoms „Kryptis: namai“. Autentiškoje sodyboje Molėtų rajone lauks daugybė pramogų bei užsiėmimų visai šeimai. Vaikus pasitiks pievelėje besiganantys ožiukai, triušiai ir žirgai. Taip pat programoje – „Antikvarinių Kašpirovskio dantų“, Gabrielės Vilkickytės ir kitų atlikėjų koncertai, kūrybingumo dirbtuvės su vaikų rašytojomis, teatro spektaklis, senieji amatai ir kt.
