Šie metodai apima ir bausmes (pvz., šaukimą, grasinimus, atskyrimo laiką, namų areštą, kišenpinigių ar įvairių privilegijų atėmimą), ir apdovanojimus (pvz., papirkinėjimą ar pagyrimus). Tačiau dauguma tėvų tebemano, kad tokie būdai yra vienintelė priežastis, kodėl namuose dar neįsivyravo visiškas chaosas. Kaip galima užtikrinti taikų šeimos gyvenimą atsisakius tokių metodų? Kaip tėvai gali nubrėžti ribas, nutraukti konfliktą, išlaikyti autoritetą ar kontrolę?
Šioje knygoje slypi atsakymai į šiuos ir daugybę kitų klausimų. Remdamiesi dešimčia universalių tiesų, paaiškinančių, kodėl vaikai elgiasi vienaip ar kitaip (ir dažniausiai pačiu netinkamiausiu metu!), knygos autoriai teigia, kad pagarbi tėvystė – vienintelis auklėjimo modelis, suteikiantis galimybę užtikrinti vaikų poreikius, atsižvelgiant į amžių, raidos stadijas ir įgimtą temperamentą. Kiti populiarūs modeliai remiasi šioms tiesoms prieštaraujančiais metodais – tai neretai sumenkina tėvų pastangas ir sužlugdo išsikeltus tikslus. O pasekmės gali būti pražūtingos.
„Tėvystės pokytis“ pateikia naujoviškus įgūdžių rinkinius, pagerinančius ne tik auklėjimo, bet ir tėvų gyvenimo kokybę, moko tėvus, kaip nustatyti ribas ir jų laikytis, ką daryti susidūrus su nekontroliuojamu elgesiu, kaip motyvuoti vaikus gyventi laikantis „auksinės taisyklės“, ir suteikia galimybę išspręsti bet kokią problemą (nuo ankstyvo amžiaus iki paauglystės) išlaikant tvirtą ryšį ir stiprinant vaiko savivertę.
Knygą iš anglų kalbos vertė Gabija Kundrotaitė.
Dalijamės knygos ištrauka
Visi vaikai mėgdžioja tėvus
Kartą viena mama, kurios santykiai su paaugle dukra pradėjo šlubuoti, parašė Tajui ir Lindai elektroninį laišką prašydama patarimo. Mama apgailestavo, kad neseniai grįžusi iš tolimos kelionės rado dukrą nusidažiusią plaukus „nenatūralia šviesiai oranžine spalva“. Pamačiusi ją oro uoste, negalvodama leptelėjo: „Ką pasidarei plaukams?“ O tada pradėjo pamokslauti, kaip bus sunku susirasti darbą taip atrodant.
Merginą tai įskaudino ir labai supykdė. Mamos ir dukters santykiai pradėjo byrėti. Tajus ir Linda pakvietė merginos tėvus į konsultaciją, norėdami pasidalyti šiuo metu itin reikalingomis rekomendacijomis. Mama į susitikimą atėjo šviesiai violetine spalva nudažytais plaukais.
Kartais nė patys nesuprantame, kokią įtaką mūsų elgesys daro vaikams. Tai, kaip su jais bendraujame, ką renkamės veikti laisvu laiku, kaip save pristatome kitiems, kaip apie save kalbame ir dar daugybė kitų dalykų, kuriais rodome pavyzdį vaikams, yra pats svarbiausias mokymo įgūdis, kokį turime.
Nobelio taikos premijos laureatas filosofas Albertas Schweitzeris kartą pasakė: „Yra trys būdai mokyti vaiką. Pirmas – rodyti pavyzdį, antras – rodyti pavyzdį, trečias – rodyti pavyzdį.“
Laimė (nepaisant skaisčiai violetinių plaukų), dažniausiai tai geras dalykas.
Vaikams neįtikimai gerai sekasi pastebėti subtiliausius mūsų veiksmus, dėl kurių galėtume laikyti save padoriais žmonėmis: kaip sveikinamės su draugais, padedame kaimynams, atsiprašome į ką nors atsitrenkę oro uoste, rūpestingai padedame atsistoti gatvėje į mus atsitrenkusiam ir pargriuvusiam žmogui, ir taip toliau.
Vaikai netampa padoriais žmonėmis todėl, kad jiems pamokslaujama. Vaikai mokosi būti gerais žmonėmis stebėdami gerus žmones darant gerus darbus.
Neslėpkime, kartais prarandame savitvardą, per greitai važiuojame automobiliu, per daug laiko naršome internete, išgeriame per daug taurių vyno, bet mes juk stengiamės! O įvertinus, kaip dažnai rodome tinkamą pavyzdį, netinkami nublanksta. Didžiąją dalį laiko savo veiksmais rodome vaikams, kaip būti gerais žmonėmis, – lygiai kaip mūsų tėvai rodė mums.
Tačiau turime būti kantrūs. Mūsų vertybių vaikai ankstyvame amžiuje dar neįsisavina. Turi jas stebėti daugybę kartų vaikystėje ir tik tada pradeda natūraliai taikyti savo gyvenime.
Ironiška (kaip ir daugybė kitų dalykų auklėjant vaikus): kuo labiau spaudžiame vaikus būti mandagius, demonstruoti mūsų vertybes ar moralinius įsitikinimus šią akimirką, tuo mažiau jie nori su mumis bendradarbiauti būtent šią akimirką. Kuo labiau sutelkiame dėmesį į vaikų nesėkmes stengiantis elgtis „teisingai“, tuo labiau juos atstumiame, taip sugadindami įtaką, kurią jų elgesiui būtume galėję turėti. Būtent dėl to Mama Violetiniais Plaukais pateko į Hatfieldų svetainę.
Rodome pavyzdį ne tik bendraudami su draugais, kaimynais ar bendruomenės nariais, tai darome ir tiesiogiai bendraudami su vaikais. Tai, kaip su jais kalbame dabar, turės didelę įtaką tam, kaip jie paaugę kalbėsis su savimi. Jei bendraujame švelniai, su meile, tikriausiai vėliau vaikai būtent taip kreipsis į save. Jei vaikų svajones ir siekius laikysime svarbiais, tikėtina, kad jie šių svajonių sieks ir gyvenime ieškos naujų tikslų.
Ir atvirkščiai – jei kritikuosime vaikus ar kelsime pernelyg didelius reikalavimus tikėtina, kad paaugę jie bus savikritiški ir negalės įvertinti savo pasiekimų kaip „pakankamų“. Jei suteiksime per mažai erdvės klysti, labai gali būti, kad vaikai įgis perfekcionistinių savybių ir savo trūkumus sies su vertės bei orumo praradimu. Jei pravardžiuosime ar abejosime jų pasirinkimais, vaikai taip pat save kritikuos ir nuolat abejos dėl sprendimų.
Žinoma, tą patį galima pasakyti apie mūsų pačių vidinę kalbą. Tą vidinį balsą, kurio niekas, be mūsų, negirdi, formavo tėvai. Vertiname save beveik taip pat, kaip jautėmės vertinami tėvų. Žinoma, šis vertinimas gali būti klaidingas: tai, ką manome apie savo tėvų jausmus, dažnai būna toli nuo tiesos. Tačiau tai nesvarbu – šie vertinimai tapo mūsų vidine tiesa.
<...>
PADARĖME KLAIDŲ! PARODYKIME PAVYZDĮ, KAIP SU JOMIS TVARKYTIS
Mes, suaugusieji, būname sau negailestingi. Griežiame dantimis, kai turime grįžti namo pasiimti pamiršto telefono. Keikiamės sudaužę stiklinę ar sudeginę skardą sausainių. Teisiame save net už menkiausias klaidas.
„Kaip kvailai padariau!“ – kartą negalvodama burbtelėjau nepataikiusi į tinkamą išvažiavimą greitkelyje.
O mano trimetė, įsitaisiusi ant galinės sėdynės, tarė: „Tau reikėtų pasimokyti universitete!“ Ir taip grąžino mane į realybę.
Vaikai daro daugybę klaidų – taip jie mokosi. O mes, tėvai, kartais visai netoleruojame savo klaidų ir tai parodome vaikams. Kartais net nuslepiame savo klaidas, kad neatrodytume silpni ar, mano atveju, „kvaili“.
Vaikystėje dauguma per pavyzdžius buvome mokomi savo klaidas slėpti, gintis, teisintis, kaltinti kitus ar perdėtai atsiprašinėti. Metas tai baigti. Užuot mokę vaikus klaidas neigti, galime išmokyti, kad klaidos yra neišvengiami, esminiai ir netgi teigiami gyvenimo patirčių aspektai. Turime atlaidžiau vertinti save, leisti sau daryti „kvailas“ klaidas ir kad vaikai jas pamatytų tokias, kokios yra, – menkniekiai.
Kiek įmanydami taip pat turime stengtis priimti ir savo vaikų klaidas. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti paprasta užduotis, bet iš tikrųjų daugumai mūsų tai gana keblu – ypač tiems, kurie linkę save ir kitus vertinti pernelyg griežtai.
KAS YRA PROJEKCIJA?
O dabar pasikalbėkime apie projekciją.
Projekcija – tai nemėgstamas bruožas, impulsas ar elgesys, kurių nepripažįstame kaip būdingų sau, bet priskiriame kitiems. Šios savybės glūdi mumyse, bet kadangi esame jų išsižadėję, negalime atpažinti. Todėl, dažniausiai nesąmoningai, giliai paslėpę šias savo savybes, atvirai teisiame už jas, kaip „blogas“, kitus žmones.
Projekcija: psichologijos sąvoka, teigianti, kad žmonės ginasi savo bruožų, elgesio ar impulsų juos neigdami ir priskirdami kitiems.
Projekcija gali būti teigiama ir neigiama. Neigiama projekcija yra savisaugos forma, atleidžianti mus nuo atsakomybės už pačių nemalonius bruožus. Teigiama projekcija – negebėjimo atpažinti gerų savo bruožų rezultatas.
Projektavimas būdingas visiems. Neigiamos projekcijos paaiškina daugybę dalykų, kurie mus išveda iš kantrybės, tai yra, kai pasireiškia perdėta pykčio reakcija. Teigiamos projekcijos atsiskleidžia, kai aukštiname, idealizuojame ir keliame kitus ant pjedestalo.
Jei perdėtai reaguoju į kito žmogaus nesąžiningumą, tikėtina, kad tai ženklas, jog pati esu nesąžininga arba galiu tokia būti. Jei žaviuosi kito drąsa, tikėtina, kad tam tikrose gyvenimo srityse pati esu drąsi arba galiu tokia būti.
Žinoma, retkarčiais visi būname nesąžiningi ir visi turime šiek tiek drąsos. Tačiau kalbame ne apie paprastą pastebėjimą, kad kitas yra nesąžiningas ar drąsus. Turime omenyje stiprias emocines reakcijas, kylančias dėl šių bruožų, – arba teigiamas, arba neigiamas. Štai taip mes projektuojame. Taip žinome, kad giliai viduje esame paslėpę kokių nors bruožų.
Projekcijos dažniausiai kyla iš mūsų vaikystės patirčių. Nusprendėme, jog kai kurie elgesio būdai yra netinkami dėl to, ką pasakė mūsų tėvai, kaip mus mokė ar kokį pavyzdį rodė, o galbūt dėl to, ką patys patyrėme. Giliai viduje žinome – arba tikime, nes mums buvo taip pasakyta, – kad turime šių bruožų, bet esame visiškai jų išsižadėję. Sąmoningai galime jų visai nesuvokti.
Tiesą sakant, dažniausiai būtent taip ir yra.
IŠ KUR ŽINOTI, KAD PROJEKTUOJATE? ATKREIPKITE DĖMESĮ Į „TURĖTŲ“ IR „NORĖČIAU“
Mūsų vidinės projekcijos neretai skatina teisti kitus arba priskirti kokias nors etiketes. Ir, tiesą sakant, kai kurie mūsų kitiems priskiriami bruožai gali tokie ir būti!
Visu garsu muzikos besiklausantis kaimynas iš tiesų gali būti negalvojantis apie kitus, bet tai pastebėti ir stipriai emociškai reaguoti yra du skirtingi dalykai. Jei stipriai sureaguojame, vadinasi, esame veikiami emocinės kančios. Mūsų pastebėjimas nėra neutralus – mums koks nors elgesys visiškai netinka.
Neigiamoms projekcijoms dažnai būdingi žodžiai „turėtų“ arba „neturėtų“ („Jis turėtų būti atsakingesnis“). Teigiamoms projekcijoms būdingas žodis „norėčiau“ („Norėčiau mokėti taip dainuoti“). Pavyzdžiui, draugė pasiskolina jūsų automobilį ir grąžina tuščiu degalų baku. Jei praeityje ir jums yra tekę pasinaudoti draugės gerumu (kam iš mūsų neteko?), tikėtina, kad sureaguosite karščiau. Galite paburbėti: „Klaikiai erzina, kad grąžino mašiną nepripildžiusi bako. Kokia savanaudė. Turėtų suprasti, kad taip negalima!“
Jei į galvą ateina „turėtų“ ar „neturėtų“ – tai įspėjimas, kad turbūt projektuojate. Tas pats galioja ir dėl „norėčiau...“.
Jis turėtų jaustis dėkingas už tai, ką turi.
Jis turėtų palaikyti tvarką kambaryje.
Ji turėtų rengtis kitaip.
Ji turėtų atvykti laiku.
Norėčiau mokėti dainuoti kaip ji.
Norėčiau būti tokia kantri kaip ji.
Norėčiau būti tokia drąsi kaip ji, kad galėčiau taip keliauti po pasaulį.
Irgi norėčiau išleisti knygą apie tėvystę.
Tai, kad pastebite, jog draugė pamiršo pripildyti automobilio degalų baką, dar nereiškia, kad projektuojate. Pastebėję galite pagalvoti: „Kitą kartą priminsiu jai, kad pripildytų.“
Skirtumas tarp šių dviejų reakcijų yra emocijų intensyvumas. Kai pastebite kito elgesį, jūsų reakcija būna neutrali arba švelni, kai intensyviai emociškai reaguojate į žmogaus elgesį, jūsų reakcija yra stipresnė ir atsiranda kritiškas vertinimas („Ji amžinai taip elgiasi!“).
