Priekaištauja ir skundžiasi
„Esu kartų konsultantė, dirbanti su Z karta“, – prisistato Rokiškio pedagoginės psichologinės tarnybos vadovė, psichologė Irena Zabulienė.
Z karta įvardijamas jaunimas, gimęs 1994–2013 metais, – interneto ir moderniųjų technologijų vaikai.
Kartų santykių problema egzistavo visais laikais, nes skirtingos kartos turi skirtingas vertybes ir savitą mąstymą, o kiekvienam ginant savo tiesą konfliktas neišvengiamas.
Anot specialistės, vyresniųjų nesusikalbėjimas su jaunimu niekur nedingęs, tėvai dėl įvairių dalykų vaikams priekaištauja, atžalos gi skundžiasi, kad šie jų nesupranta, nespėja su šiuolaikiniu gyvenimo tempu, nors pastaroji problema jau neryški, šiandienių moksleivių tėvai pakankamai jauni, irgi gerai įvaldę technologijas.
Šių dienų rykštė kartų santykiuose – emocijų ir elgesio problemos.
Tėvai pratisai skambino
„Pagrindinės tėvų ir vaikų santykių bėdos, ypač karantino laikotarpiu, yra emocinė įtampa ir emocinis stresas“, – nurodo psichologė.
Nuolatinis buvimas namie ir mokymasis nuotoliniu būdu šeimoms ir pedagogams tapo didžiuliu psichologiniu krūviu, nes tėvai gavo krūvą naujų įpareigojimų. Jie staiga tapo ir mokytojais, ir psichologais, ir socialiniais darbuotojais, turėjo kartu su atžalomis atlikti muzikos pratybas ar logopedines užduotis. Jei tėvas ir motina dirbo, tai jiems jau tų įpareigojimų per daug, visi namie jautėsi pervargę ir persitempę. Ir pavargę nuo vaikų. Nebėra laiko tiesiog pabūti vienam.
Vaikai jau ir taip daug laiko praleisdavo prie kompiuterių, o karantinas juos dar labiau „pririšo“.
„Man buvo toks vajus – tėvai ištisai skambino, klausinėjo ką daryti“, – neslepia psichologė.
Atjungus elektrą – agresija
I.Zabulienė primena, kad vienas iš Z kartos ypatumų – padidėjusi priklausomybė nuo moderniųjų technologijų.
Tėvai nebegali paauglių atplėšti nuo kompiuterių nei geruoju, nei piktuoju, kreipiasi į psichologą. Būna atvejų, kai prireikia jau ne psichologo, o medikų pagalbos.
„Vienas paauglys tiek suaugo su kompiuteriu, kad įregistravau jį pas psichiatrą“, – apie patirtą atvejį pasakoja pašnekovė.
Tėvai nesėkmingai bandė 17-metį sudominti kuo kitu, galiausiai ėmėsi drastiškų priemonių, kad sūnus pratisai nesėdėtų prie kompiuterio, tėvas ėmė atjunginėti elektrą.
Veiksmas sukėlė nevaldomą pyktį ir didžiulę agresiją, vaikinas pakėlė ranką prieš tėvą ir motiną.
„Ta priklausomybė nuo kompiuterio buvo ir anksčiau, bet karantinas situaciją dar pablogino. Manau, tai vyksta nuo emocinio streso, tokiu atveju bėdos paūmėja, išryškėja ir sustiprėja“, – kalba specialistė.
Intravertams – gerai
Pastaruoju metu I.Zabulienė konsultavo septynis paauglius – visi atvejai labai rimti, vaikai linkę agresiją nukreipti į save.
Kiti psichologės pagalbos reikalingi jaunuoliai – artimuosius kankinantys agresijų priepuoliais ir atsisakymu jungtis prie nuotolinio mokymosi platformų bei depresijų apimti paaugliai.
„Intravertams, kurie bijo atsakinėti, kuriems sunku bendrauti, karantinas buvo palankus. Mokantis nuotoliniu būdu, jų net pažymiai pakilo. O ekstravertams, kuriems reikia dėmesio, kurie jaučia emocinį deficitą šeimose, dėl to mokykloje mėgsta pasirodyti, pasisklaidyti, buvo siaubingas metas. Jie man sakydavo: kaip užkniso tas karantinas ir nuotolinis mokymas, aš nebegaliu į jį žiūrėt, visai nesijungsiu!“ – pasakoja pašnekovė.
Nuolat buvo kalbama, kad pernelyg užimti tėvai vaikams neskiria pakankamai dėmesio. Staiga viskas apsivertė, visa šeima nuolat kartu. Ir toji situacija tapo dviprasmiška: visiems visko per daug, nuo nuolatinio kontakto tėvai ir vaikai pervargo.
Vargas nuo buvimo kartu
Ką patyrė vieno ar dviejų kambarių bute gyvenantys ir 3 skirtingo mokyklinio amžiaus vaikus auginantys tėvai?
„Mamos pasakojo apie užklupusius stresus: reikėjo įsigyti tris kompiuterius, mokytis su vaikais 2-oje, 4-oje ir 6-oje klasėse, visi mokytojai dirbo su skirtingom platformom, vaikai nemokėjo prisijungti. O dar privalu atlikti ir papildomo ugdymo užduotis... O tada jos sušunka, kad viskas, nebegali“, – atpasakoja psichologė.
Į paviršių išplaukė dar viena bėda – vaikai su specialiaisiais poreikiais. Prie kai kurių dalykų jiems jungtis neprivaloma, vaikai nori, o mokytojai neleidžia, ir taip – didelė apkrova.
Mama verkdama skambina, ką daryti? Vaikas sako, kad išvis į mokyklą neis, nes yra kvailys, jį pedagogai atstumia.
„Atrodytų gerai, kad tėvai daugiau pabūna su vaikais, bet po minimalaus bendravimo perėjus į nuolatinį kontaktą, situacija sukėlė šoką ir stresą“, – sako santykių specialistė.
I.Zabulienė neslepia: tikėjosi, kad šioji krizė labiau suartins tėvus ir pedagogus, bet paskui tuo suabejojo – daugelis tėvų pyko, kad jiems permesta atžalų mokymosi našta.
Bėdos ir nuo superglobos
Psichologo pagalbą paaugliai ne visad priima lengvai, dažnai kontaktai mezgasi pamažu. O taip, kad visai nepavyktų susikalbėti, per 20-ies metų darbo praktiką I.Zabulienei nepasitaikė. Būna, vaikas trenkia durimis ir išbėga, po to grįžta pats.
„Turėjau labai traumuotą jaunuolį, gyvenime patyrusį visokeriopą prievartą – emocinę ir psichologinę. Jis, paliktas motinos, gyveno globos namuose. Reikėjo ilgo laiko, kol vaikinukas atsigavo“, – pasakoja psichologė ir prideda, kad stokojantiems artimųjų dėmesio vaikams visada blogai.
Normalių šeimų, kur tėvų santykiai darnūs, vaikai irgi turi bėdų. Dažnas patiria superglobą – perviršį dėmesio.
Paprastai taip nutinka, kai vaikų susilaukia vyresnio amžiaus poros. Tėvai atžalą labai myli, rūpinasi, tenkina visus poreikius, bet iš tokio jie dažnai ir tikisi daugiau, nori, kad jis visur pirmautų, būtų geresnis, gražesnis, gabesnis. Vaikas auklėjamas perfekcionizmo dvasia, esą viską būtina atlikti tobulai. Ir dažnai tokia atžala per daug giriama.
O juk tobulų žmonių pasaulyje nėra. Kai kažkas nepavyksta, truputis kritikos tokiam vaikui prilygsta katastrofai, pasaulis griūva.
Krizę gali sukelti ir aukšta savivertė
Psichologė prisimena kažkada konsultuotą depresija sergančią paauglę.
Ilgą laiką mergaitė buvo mokyklos pažiba, aktyvistė, pirmūnė, įvairių renginių vedėja.
„Ji tikriausiai persitempė. Protinga ir mąstanti ji pamatė savo bėgimo beprasmybę. Pirmąkart įžengė į kabinetą ir matau – klasikinė depresija – nutampytu namų mezgimo megztiniu, ryškiai nudažytais plaukais“, – pasakoja specialistė.
Po pokalbių abi priėmė sprendimą: paauglė sustos. Atsitrauks, niekur nebedalyvaus, nebesiverš į priekį, nesieks būti geriausia ir tik stebės situaciją. Žodžiu, veikėjos vaidmenį pakeis į stebėtojos.
„Ir ji iš tiesų sustojo. Nedalyvavo mokyklos šventėje ir pamatė, kad nieko nenutiko, apsiėjo be jos, niekas nepasikeitė. Suprato, kad puiku būti ir stebėtoja. Tada suvokė, kad nebuvo būtina visą laiką veržtis į priekį, dėmesio centrą“, – pasakoja specialistė.
Šiandienos jaunuolių problema yra ir per aukšta savivertė, įsivaizdavimas, kad esi „pats pačiausias“ – visi tave myli. Tai ir gyvenimo virtualiame pasaulyje įtaka. Ir kai staiga pamato, kad realybėje taip nėra, būna baisus krytis.
„Per aukšta savivertė sukelia krizę. Reikia adekvačiai vertinti savo galimybes ir potencialą“, – įspėja pašnekovė.
Pasaulio nepakeisi, bet save pakeist gali
Pasak I.Zabulienės, dabartinių vaikų nesutarimai su tėvais – emocijų srities.
Ji konsultavo paauglę, kuri skundėsi, kad visai nėra kontakto su tėčiu. Esą jis nekalba, nebendrauja, mergaitei atrodo, kad gimdytojui ji tuščia vieta, jam visai tas pats, ką dukra veikia ar galvoja. Jųdviejų bendravimas apsiriboja tik tėvo išsakomais draudimais: ten neik, to nedaryk, iki tos valandos grįžk namo.
„Jei paklausiu ko, pasako kokį žodį ar sakinį per savaitę“, – skundėsi mergaitė.
Psichologė jos išklausinėjo, kaip gyveno tėčio šeima, ar mama jį mylėjo? Paaiškėjo, kad vyras augo vaikų namuose – tiesiog nėra išmokęs reikšti jausmų, neturi tam patyrimo.
„Jei pats negavo meilės ir švelnumo, kaipgi tai parodys tau? Kad gyvenimas pasikeistų, iniciatyvą reikia parodyti tau, po truputį jį pakalbinti, paklausinėti, prieiti“, – tokias užduotis davė jaunajai klientei. Paauglė psichologės patarimus vykdė ir santykiai šiltėjo.
Specialistė kalbėjo ir apie kitokias paauglių bėdas. Skundžiamasi nesugyvenimu su artimaisiais: išvirti mamai kavos, suplauti indus, išeinant į mokyklą pabučiuoti. Problemos su bendraamžiais – kam tie šaiposi, siūlo pakeisti išvaizdą, stilių, šukuoseną.
„Man labai patinka dirbti su paaugliais, jie atlieka užduotis, paskui papasakoja apie aplinkinių reakcijas. Taip vaikai suvokia, kad gali būti savo elgesio šeimininkais, kad nuo jų priklauso, kas bus toliau. Jie keičia elgesį, keičiasi ir tėvų elgesys“, – aiškina psichologė.
Jei nori ką keisti, keisk šiandien, ne po metų. Pasaulio nepakeisi, bet keisdamas savo elgesį gali pakeisti aplinkinių elgesį su tavimi.
Viską nubraukė vienintelė mokytojos replika
Suaugusiųjų reakcijų būna visokių. Pagiria, kad esi šaunuolis, kad malonus, bet būna ir pilnų sarkazmo, o tai vaiką, pasiryžusį ieškoti išeities iš nepakeliamos situacijos, veikia neigiamai.
Rokiškietė prisimena atvejį, kai konsultavo klasės neklaužadą. Vaikinas nuolat trikdė pamokas, laidė replikas, garsiai kalbėjo, kaskart priešgyniavo mokytojai, taip nuolat užsitraukdamas jos pyktį.
Psichologei pavyko su vaikinu sutarti, kad bandys nors 4 dienas susilaikyti nuo kalbėjimo per pamokas, tiesiog tylės ir stebės pedagogę.
Jis pažadą vykdė, klasėje buvo tylu. Reikalą pagadino mokytoja, ištarusi: „Kas su tavim atsitiko? Gal visi Rokiškio šunys išdvės?“
Įėjęs psichologės kabinetan vaikinas tėškė, kad visos tos konsultacijos yra nesąmonė, jos metodai neveikia, tylėjimas santykių su mokytoja nė kiek nepataisė.
Įdirbis nuėjo šuniui ant uodegos, teko pradėti nuo nulio, aiškinant vaikinui, jog visi žmonės klysta, suklydo ir mokytoja, reikia pabandyti iš naujo.
Kitas paauglys skundėsi, kad tiek nekenčia vienos mokytojos, jog nebegali į ją net žiūrėti. Jam atrodo, kad mokytoja jam jaučia lygiai tokius pat jausmus, dėl to nuolat įsiplieskia konfliktai.
„Sakau, prieik ir tiesiai šviesiai pasakyk: „Man labai pikta, kad jūs taip su manimi elgiatės, šaukiat ir nervinat. Dėl to ir jums, ir man blogai. Gal galim apie tai pasikalbėti?“ Jis pabandė. Mokytoja sureagavo labai jautriai, jų problemos po to pokalbio išsisprendė“, – džiaugėsi specialistė.
Vilioja kiekvienas savaip
Kupiškio P.Matulionio progimnazijos ir Subačiaus gimnazijos psichologė Daiva Šidlauskienė sako, kad jos darbe dažniausia moksleivių bėda – mokymosi sunkumai ir pasitikėjimo savimi stoka.
Aukštesnių klasių mokiniai patiria skaitymo ir rašymo sunkumų.
„Klasėje vaikas sunkiau skaito, bendraamžiai tuoj pašiepia. Vaikas užsisklendžia, bijo atsakinėti“, – aiškina psichologė apie pagalbos atvejus.
Jos kabineto duris veria ir besiskiriančių tėvų vaikai. Dėl emocinio streso suprastėja jų mokymasis. Šeimai iširus, tėvams apsigyvenus atskirai ar sukūrus naujas šeimas, vaikas lieka be namų, nebeturi saugaus prieglobsčio, ir pas tėvą, ir pas motiną jaučiasi tik svečias, dažnai nereikalingas.
„Vaiką patraukia tas tėvas, kuris siūlo geresnį materialinį būvį ir mažiau kontrolės. Tai iškart atsiliepia mokymuisi“, – sako psichologė.
Seneliai neturėtų auginti savo anūkų
Panevėžio 5-osios gimnazijos psichologė Elvira Vaisiauskienė sulaukia ne tik pedagogų ir tėvų, bet ir mokinių senelių pagalbos prašymų padėti sureguliuoti šlyjančius santykius.
„Seneliai neturėtų anūkų auginti“, – įsitikinusi specialistė.
Dabar nemažai tokių atvejų, kai paaugliai gyvena su seneliais, nes tėvai gyvena ir dirba užsienyje. Pastarieji su savo atžalomis bendrauja telefonu, o matosi tik dukart per metus.
Močiutė išgyvena, kad nesugeba anūkų tinkamai auklėti.
„Seneliai verčiasi per galvą, o vaikai to neįvertina, jų požiūris, kas jiems gerai ir tinka, yra kitoks“, – pasakoja psichologė.
Dėl menkiausio nieko kyla audra stiklinėje, nes paaugliai nuolat atrėžia: „Tu mums ne mama!“ Esą neturi teisės nurodinėti ar ko nors reikalauti.
„Nesusikalba, neranda ryšio, prasta vaiko emocinė būsena“, – vardija, dėl ko kreipiasi suaugusieji.
Psichologės pastebėjimu, šioje kartoje yra daug uždarų, patiriančių nerimą paauglių.
Būna, vaikas sako, kad jam viskas gerai, bet neturi motyvacijos mokytis.
Patys paaugliai dažniau kreipiasi dėl bendravimo sunkumų bei nelaimingų meilių. Tačiau ne visi, nes daugelis mano, jog į psichologą kreiptis gėda.
Kai kurių mokinių žema savivertė: jie jaudinasi, kad ne taip atrodo, kažko nemoka, kad kiti geresni ir gražesni.
„Tokios problemos jiems svarbios – juk vyksta tapatybės paieškos savyje“, – aiškina psichologė.
Ji vardija Z kartos bruožus: jie nori greito rezultato be didelio indėlio į darbą, jei ko nors nesupranta, kaltina ne save, o aplinką: mokytojas blogas, nemoka paaiškinti, reikia jį keisti. Mokykloje jie nori gauti tik labai įdomią informaciją, antraip rėžia: „Ai, galim patys pasiskaityt.“ Šios kartos vaikams reikia naujų mokymo būdų. Nors mokytojai labai stengiasi, bet, jų akimis, yra atsilikę nuo progreso.
