Susirūpinti reikia anksčiau
Tėvams, susiduriantiems su mažylio kalbėjimo sunkumais – užsitęsus ar atsiradus garsų tarimo, sklandaus kalbėjimo, balso valdymo ar kalbos trūkumams, reikėtų išsiaiškinti ar tai priklauso nuo sulėtėjusios kalbos raidos ar tai kalbos sutrikimas.
Pirmieji dveji vaiko metai yra labia svarbūs kalbos formavimuisi, šiuo periodu vaikas kaskart geriau skiria garsus iš aplinkos, balso intonacijas, žodžius bei junginius. Vaikas pažįsta daugiau daiktų, girdi jų pavadinimus ir vis daugiau jų susieja su žodžiais. Tačiau reikėtų išskirti, jog žodyno formavimuisi didžiausią reikšmę turi antri-penkti vaiko gyvenimo metai.
Mokslininkai teigia, kad sulaukę dvejų metų, vaikai paprastai vartoja frazes sudarytas iš dviejų žodžių ir vaiko žodyne gali būti iki keleto šimtų žodžių, o kai vaikui sukanka penkeri, vidutinis jo vartojamas sakinys – šešių žodžių ilgio.
Išties, penkerių metų vaiko kalbėjimas nesunkiai suprantamas kiekvienam asmeniui, o kai vaikas pradeda lankyti mokyklą, jis laisvai kalba ir būna įsisavinęs daugelį morfologinių kalbos ypatybių.
Taigi, jei dar būdamas mažas, vaikas vėliau pradėjo sakyti savo pirmuosius žodžius, dažniausiai – „mamą“ tėtį“ kurių labia laukia tėvai, sunkiau jungia ilgesnius sakinius, tai gali būti sulėtėjusios kalbos raidos ženklai.
Patariama, kuo anksčiau kreiptis į logopedą ir jis dažnesniu atveju gali padėti sugrąžinti kalbos raidą į tinkamą tarpą. Dažnai sulėtėjusios kalbos raidos koregavimas gali būti lengvesnis, nei tokie kalbos sutrikimai, kaip šveplavimas, mikčiojimas ir disleksija.
„Rūpintis vaiko kalba prieš mokyklą – vienas blogesnių scenarijų. Su logopedu vaikai gali pradėti dirbti nuo šešių mėnesių, tačiau dažniausiai pradedama dirbti nuo dviejų – trejų metų. Jei sulaukus septynerių pirmokas sunkiai kalba, mokykloje jam bus sudėtinga – jis pats jaučia, kad jo tiesiog nesupranta ir tada atsiranda psichologiniai sunkumai“, – teigia psichologė.
Būtina įspėti pedagogus
Laiku padirbėjus su logopedu, dažniausiai šveplavimas išnyksta ar ženkliai sumažėja, o štai mikčiojimo, disleksijos sutrikimai vos jaučiami ar žymesni gali likti ir visam gyvenimui, todėl su šiomis problemomis reikia mokėti susigyventi.
„Mikčiojimas gali būti paveldimas arba atsirasti patyrus didelį stresą ir jei kasdieniniame gyvenime jis išnyksta ar yra nežymus, susijaudinus vėl paūmėja. Todėl mikčiojantiems vaikams svarbu suteikti ramybės jausmą, o ne dar labiau gąsdinti. Tiek tėvai, tiek mokytojai turi pasiūlyti nurimti, lėtai, po truputį išklausti vaiką. Šį sutrikimą turintys vaikai taip pat turi išmokti patys pastebėti, kada mikčiojimas gali sustiprėti ir stengtis save nuraminti, sukontroliuoti“, – pataria V.Bartkutė-Vyšniauskienė.
Prieš ar prasidėjus mokslo metams būtina informuoti pedagogus apie šią problemą, paprašyti jų neskubinti vaiko atsakinėjant, nekelti jam streso, leisti jam atsakinėti trumpesniais sakiniais ir lėčiau.
Disleksija dažniausiai pastebima, kai vaikas priešmokyklinėje grupėje pradeda mokytis skaityti ir net puikiai pažindamas raides per keletą mėnesių nesugeba jų sujungti nė į vieną paprastą žodį. Manoma, kad šį sutrikimą turi 10-15 procentų žmonių.
Šiuo atveju taip pat verta įspėti pedagogus, kad jie nesijaudintų, kodėl vaikas vis dar nesugeba perskaityti „mama“, „katė“, bet ir pačiam vaikui nekiltų nusivylimas savimi, jog nieko negeba.
Patyčios – ne apie tave
Gaila, bet patyčių problema šiais kalbos sutrikimų atvejais yra dar aštresnė – ne visų vaikų tėvai yra sąmoningai tai aptarę su savo atžalomis ir jų elgesys bei reakcijos būna neadekvačios.
„Būkite atviri su savo vaiku: tu turi problemą, mes stengiamės, kad ji sumažėtų, bet tai tavo savybė ir nereikia jos gėdytis. Pažiūrėk, kitam vaikui skaudą ranką, dar vienas nešioja akinius, todėl nėra ko gėdytis. Įvardinkite situacijas, kuomet vaikas mikčiojimas mažėja, kad jis pats prisimintų tą momentą, – pastebi psichologė. – Kitas dalykas, pasikalbėkite apie pačias patyčias. Priminkite, kad jei kitas vaikas iš tavęs šaiposi, tai yra ne apie tave, o apie tą vaiką. Jis negeba priimti kitų žmonių, galbūt nėra laimingas, todėl ir tyčiojasi. Turime išmokti nebėgti nuo problemos, priimti geruosius momentus, o trūkumus įvardinti“.
Verta priminti vaikams, kas yra bendravimas – tai santykis su kitu žmogumi, kurių vienas reiškia savo nuomonę, o kitas girdi ir reaguoja. O reakcijos priklauso jau nuo paties žmogaus – galima priimti arba nekreipti dėmesio. Kaip žmogus sureaguoja, taip ir jaučiasi.
„Vaikams visa tai aiškinu paprasčiau: turite vieną pintinę į kurią kraunate saldainius, kuriuos jums duoda aplinkiniai. Vis duoda ir duoda, bet pintinė viena. Tai, žinoma, pradedate atsirinkti: šito saldainio noriu, o šitas neskanus. Susirenkame, tai, kas patinka ir naudinga. O kas nepatinka ir nenaudinga – nepriimate asmeniškai“, – pataria psichologė V. Bartkutė-Vyšniauskienė.
Daugiau mokytojų, psichologų, ekspertų patarimų besiruošiantiems naujiems mokslo metams – specialiame lrytas.lt projekte „Rugsėjo 1-osios Akademija“.
