Didelių diskusijų tėvų bendruomenėje sulaukė lapkričio 9 dieną praktiškai įsigaliojęs sprendimas kaukes nešioti ir vaikams nuo 6 metų. Buvo nutarta, kad ir darželiuose priešmokyklines grupes, ir pradines klases lankantys vaikai ryte išeina su kauke ir vakare su ja turi grįžti. Kvėpuoti laisvai galima tik namų oru, o štai rausiantis smėlio dėžėje geriau purvina ranka pasitaisyti drėgną, prikvėpuotą kaukę ir kasti toliau duobę.
Internete sklando juokelis, kaip vaikas grįžta su svetima kauke. Mama nustebusi klausia, kur jos kaukė, o mergaitė atsako, kad gražesnė kaukė buvo draugės, todėl jos apsimainė. Jis, tiesą pasakius, labai arti realybės.
Bėda, kad šis sprendimas pasiklydo vertime – užsienyje vaikai mokyklas pradeda lankyti nuo trejų (kaip Prancūzijoje) iki šešerių (daugelyje kitų) metų, o smėliadėžėse lieka tik mažiausi, kuriems kaukių niekas nemaukšlina.
Lietuva viena iš paskutinių šalių, kur vaikai taip vėlai įsėda į mokyklinį suolą ir, ironiška, kad didžioji dalis šešiamečių liko priešmokyklinio ugdymo grupėse darželyje, kur pagal priimtą nutarimą turėjo būti su kauke.
Mano jauniausioji dukra šeštojo gimtadienio sulaukė lapkričio pradžioje ir nors darželyje lanko mišraus amžiaus grupę, joje šias dienas turėjo būti su kauke. 19 vaikų grupėje jos nedėvi, o ji ir dar trys vaikai privalėjo tai daryti.
Ne tik būdama vidaus patalpose, bet ir lauke – žaisdama gaudynių, supdamasi sūpynėmis ar smėlio dėžėje. Įsivaizduokite mano šoką, kai pirmadienį pasiėmiau ją su murzina ir absoliučiai šlapia nuo kvėpavimo kauke. Na, bet įstatymas lygus visiems, apie išimtis nepagalvota ir PSO rekomendacijos eilutė išversta pažodžiui – nuo šešerių tai nuo šešerių.
Gerai, kad šioje grupėje tiek mažai šešiamečių, o kas, jei tai pilna priešmokyklinukų grupė? Kaip prižiūrėti, kad 25 tokio amžiaus vaikai nepasikrapštytų nosies, neliestų kaukės rankomis ir, žinoma, ją keistų kas keturias valandas!
Įdomu tai, kaip greitai mūsų šalyje priimami ir atšaukiami sprendimai. Atrodo, kad Sveikatos ministerijoje nėra tėvų, auginančių priešmokyklinukus ar pradinukus, kurie paskaitę savo vadovo ruošiamus sprendimus jį sulaikytų ir patartų pagalvoti apie situaciją realistiškai, o ne tik, kaip tai atrodo popieriaus eilutėse.
Tik sugaudus tėvų forumo balsams, pradėjus teikti oficialius raštus, pasigirdus specialistų abejonėms suskubta galvoti – aha, brolyti, gal vis dėl to mes neteisūs.
Galbūt su vaikais susijusiuose sprendimuose vertėtų pasikviesti ir tėvus? Lietuvoje veikia nemažai aktyvių tėvų bendruomenių, kurie galėtų praktiškai patarti, kaip ten tuos vaikus auginti, jei ministerijos klerkai paskutinį kartą šešiametį matė prieš dešimtmetį.
Įvertinus už ir prieš, pasitarus su vaikų gydytojais, psichologais ir pačiais pedagogais, būtų rastas dešimtuko vertas atsakymas ir nereikėtų vėliau raudonuoti prieš auditoriją su rezultatu „Sėsk, du, vėliau išsitaisysi“.
