"Pirmas žingsnis yra pilnai tokią merginą išklausyti ir neskubėti paneigti jos minčių bei jausmų arba karštligiškai įtikinėti ją, kad taip nėra. Teisingas pirmas sakinys galėtų būti: „ Ačiū tau, kad pasakei... Aš irgi žinau kaip kartais gali būti sunku savęs nekritikuoti ir save priimti“.
Antras žingsnis galėtų būti bandyti pasiūlyti keisti teiginį „Aš esu negraži“ į teiginį „Aš galvoju, kad esu negraži“. Tai jau visai kitokia frazė, leidžianti atsisakyti besąlygiško negatyvaus vertinimo ir suteikianti galimybę kritiškiau pažiūrėti į situaciją. Galima empatiškai reaguoti veidrodiniu būdu „Tikrai matau, kad tu susirūpinusi savo išvaizda ir save kritikuoji“.
Trečia, gali būti visai svarbu išsiaiškinti, kaip tokia mintis jai atėjo galvą. Užduokime tik atvirus klausimus. Pasiklauskime „Kas tave paskatino taip pagalvoti?“. Pavyzdžiui, gal kas nors pasakė taip iš bendraamžių. Jeigu dukrai tai pasakė bendraamžiai, galima ją mokyti kitų asmenų nuomones priimti tik kaip kitų asmenų nuomones. Grožis yra labai subjektyvus dalykas ir priklauso nuo vertinančiojo kriterijų.
Ketvirtu žingsniu galima bandyti atskirti tobulumą nuo grožio, nes tai nėra tapatu. Net aukščiausio lygio manekenės šiuo metu yra labai netobulos išvaizdos, nes grožis dažnai ir slypi netobulume. Laimei, šiuo metu kitoniškumas tampa madingas. „Standartinis“ grožis tampa nuobodus ir neįdomus. Galima kuo dažniau naudoti terminą „kitoniškas arba savitas grožis“.
Penkta, galima dukrą smulkiau supažindinti su savivertės sąvoka. Savikritiškas teiginys „Aš negraži“ dažniausiai ir greičiausiai yra apie savivertę, o ne apie grožį. Galima ramiai pravesti diskusiją apie savivertę ir kas ją sudaro, bei nuo ko ji priklauso. Visi žmonės, tame tarpe merginos yra daug daugiau, negu jų išorinis grožis, kuris tik priminsiu, yra subjektyvus. Aišku, labai svarbu, kad tokios paauglės mama pati turėtų sveiką savivertę ir savęs priėmimą.
Šešta, galima padiskutuoti, o kas dukrai patinka kituose žmonėse ir joje pačioje plačiąja prasme, kabant ne tik apie išorinį grožį. Pavyzdžiui, galima panagrinėti asmens stiprybių temą, išsiklausinėjant dukros, kokios žmogaus stiprybės jai yra svarbios.
Visa tai, ką išvardinau turi būti ne suaugusiojo monologas, o nuoširdi diskusija visų pirma išklausant iki galo savo paauglę, pripažįstant, priimant ir validizuojant jos jausmus, t.y., patvirtinant, kad girdim ir leidžiam būti visiems jausmams. Be abejo, viską darant labai empatiškai, geranoriškai ir su meile."
Plačiau apie tai psichoterapeutas kalbės lapkričio 14 d. Žmogaus psichologijos instituto organizuojamame praktiniame seminare "Paauglystės iššūkiai".
