Apie lūkesčius tėčiams šį kartą kalbame su konferencijos bendraorganizatore, Švietimo pažangos centro vadove Ieva Baltrušaitiene ir vienu iš konferencijos pranešėjų docentu, gydytoju psichoterapeutu, Europos psichoterapijos asociacijos Generaliniu sekretoriumi, knygos „Žvilgsnis iš veidrodžio“ autoriumi dr. Eugenijumi Laurinaičiu, .
– Kodėl apie tai kalbate?
Ieva: Šiuolaikiniame pasaulyje vyrauja labai daug stereotipų ir įsitikinimų, ypatingai kalbant apie vaidmenis šeimoje, apie mamos ir tėčio įsitraukimą į vaiko auginimą. Pastebima tendencija, kad vis daugiau jaunų šeimų daug dėmesio skiria profesinei veiklai, karjeros planavimui, todėl mūsų tikslas kalbėti apie tai, jog karjera ir šeima yra suderinama, suteikti žinių apie tai, kaip sėkmingai balansuoti tarp šeimos ir darbinės veiklos bei akcentuoti, kad tiek mama, tiek tėtis turi vienodas teises į šeimą ir į darbą.
– Kokie yra pagrindiniai lūkesčiai tėčiams šiuolaikiniame pasaulyje?
Eugenijus: Šiuolaikinis pasaulis labai įvairus – jame galime rasti nuo pačių konservatyviausių nuostatų apie tėvo vaidmenį šeimoje („atitempti namo grobį“) iki labai šiuolaikinių ir net feministiškų tėvo vaidmens apibrėžimų. Viena tikrai neabejotina – tėvo vaidmens samprata keičiasi, tėvai vis aktyviau skatinami ir patys nori integruotis į vaikų auginimo ir ugdymo procesą.
Tam reikia ir įveikti senuosius tėčio vaidmens stereotipus, dažnai vyravusius jiems augant savo manuose, ir įsigyti naujų šiuolaikinio tėčio įgūdžių – tų, kurie jie negavo savo šeimose per pavyzdį.
Tai reiškia, kad jauniesiems tėveliams reikia papildomai mokytis būti tokiais tėvais, kokiais jie nori ir stengiasi – juk nereikia išradinėti dviračio, jei galima tik pasinaudoti jau esančiomis ir prieinamomis žiniomis ir įgūdžiais. Kaip tapti savo vaikams tokiu pat reikšmingu kaip ir mama, kaip juos paruošti išorinio pasaulio iššūkiams, kaip jiems padėti susiformuoti savivertę, galiausia – kaip juos girti ir kritikuoti – visa tai daugeliui tėčių yra nauja, tad to verta mokytis ir tai praktiškai naudoti su savo vaikais.
– Kokios yra galimybės ir kliūtys tampant svarbiu ir reikšmingu tėčiu vaiko augime?
Eugenijus: Pagrindinės kliūtys yra atsineštos iš savo pačių vaikystės – ne be reikalo patarlė sako „pripratimas – antras prigimimas“. Tai, kas mūsų tėvams atrodė natūralu ir savaime suprantama (pvz., „vaikas – ne žmogus“, „kai užsidirbsi – tada ir galėsi spręsti“ ir daugybė kitų nerašytų taisyklių) dabartinio mokslo ir tyrimų yra paneigta.
Užtenka palyginti, kaip anksčiau buvo bijoma vaikus „pergirti“, ir kaip mes dabar matome, kokių tragiškų pasekmių jau suaugusiems žmonėms šitoks „auklėjimas“ atnešė.
Galimybės šioje sferoje priklauso nuo kiekvieno tėčio atvirumo savo paties turimoms auklėjimo nuostatoms ir filosofijai, jų įsisąmoninimas, ir palyginimas su dabartinėmis žiniomis apie vaikų – tėvų santykius nuo pat vaiko gimimo (ir net prieš jį) ir tų santykių lemiamą reikšmę mūsų visam gyvenimui.
O tuomet ateina keitimosi etapas – procesas, kai sąmoningai keičiamos turėtos atgyvenusios taisyklės naujais, žymiai adekvatesniais ir produktyvesniais mąstymo ir elgesio pavidalais.
– Ko tikėtis konferencijoje dalyvausiantiems?
Ieva: Pasitelkiant pranešėjų įvairovę ir temas, sieksime suteikti šeimoms kuo daugiau atsakymų į esminius klausimus, kurie yra susiję su balansu šeimoje, vaidmenų pasiskirstymu, mamos ir tėčio rolėmis šeimos gyvenime, sieksime atsakyti į visuomenėje kylančius esminius klausimus, kurie yra susiję su šeimos ir darbo derinimu, mamos ir tėčio vaidmenimis.
Plačiau apie konferenciją: www.svietimopazangoscentras.lt/inovacijos-švietime
