Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba prieš kelerius metus pradėjo vykdyti projektą „Daugiau balanso“, kuriame šiai temai skiriamas ypatingas dėmesys. Šios tarnybos Diskriminacijos prevencijos ir komunikacijos grupės vadovė Mintautė Jurkutė pristato kartu su kolega socialinės reklamos agentūros „Nomoshiti“ vadovu Pauliumi Rymeikiu sukurtą naują įrankį padėsiantį šį balansą apskaičiuoti patiems – darbo ir asmeninio gyvenimo derinimo formulę daugiaubalanso.lt/formule.
Formulėje išskirtos 11 gyvenimo sričių ir žmonės kviečiami įrašyti kiek joms valandų per savaitę skiria, o kiek norėtų skirti. Vėliau atsakymai sugretinami ir vartotojai gali sužinoti įrankius, kaip sumažinti jose esantį skirtumą tarp dabartinės situacijos ir svajonių.
Apie tai, kokie pirmieji rezultatai fiksuojami pagal užpildžiusius formulę, lrytas.lt pasakoja M. Jurkutė.
– Kaip kilo mintis sukurti tokią formulę ir koks jos tikslas?
– Formulės tikslas – sukurti įrankį, kuriuo kiekvienas žmogus galėtų susidėti individualią, tik jam tinkamą formulę, kaip gyvenimas turėtų atrodyti, jei iš tiesų darytum tai, ką nori daryti. Kiekvienai sričiai pateikėme patarimų, kaip rasti daugiau laiko ir nuo ko pradėti, kai žmogus pamato, kad kažkuri iš sričių tarsi „šlubuoja“ arba jau kuris laikas yra apleista. Kitas svarbus motyvas, buvo parodyti, kad gyvenimas yra labai spalvingas ir jį sudaro daug „kojų“, ant kurių jis laikosi. Kiekviena iš šių „kojų“ yra labai svarbi ir reikalauja dėmesio, nes suteikia mums stabilumo ir saugumo, leidžia kaupti ir atgauti energiją, pripildo prasmės, o kuriai nors iš gyvenimo sričių susilpnėjus, dargi ir leis greičiau atsitiesti, rasti stiprybės ir pan.
Norėjome parodyti, kad neįmanoma puikiai funkcionuoti, jei nepasirūpini laiku sau, miegu, emocine sveikata, kitomis gyvenimo sritimis. Iš esmės, kad esame labai daug sluoksnių turinčios būtybės ir kiekvienas tų sluoksnių yra svarbus.
– Išskyrėte 11 gyvenimo sričių – ar buvo sunku jas apibrėžti?
– Prieš atrinkdami visas vienuolika, labai daug skaitėme ir domėjomės balanso tema. Pačiomis įvairiausiomis temomis – nuo produktyvumo ir geros vadybos iki sveikatos (fizinės ir emocinės), miego, konsultavomės su specialistais, atlikome įvairias visuomenės apklausas apie tai, kaip vyrams ir moterims, turintiems ar neturintiems vaikų pavyksta balansuoti tarp darbo ir kitų dalykų gyvenime, kas aktualiausia, kur kyla daugiausiai iššūkių ir pan.
Galiausiai susidėjo vienuolika sričių arba gyvenimo sluoksnių. Be abejonės, jų gali būti ir daugiau, galbūt su laiku jų papildysime.
– Kaip skaičiuoti tą laiką – žinome kiek dirbame, kiek miegame, bet kitus rodiklius sunku ir apskaičiuoti?
– Mes kviečiame skaičiuoti „iš jausmo“ bei pabandyti su šia tema pabūti ir pagyventi. Pastebėti savo kasdieną ir pareflektuoti. Iš pirmo karto gali būti labai sunku apskaičiuoti, bet jei pradėsite sąmoningai stebėti save ir savo laiką, tikrai pasimatys, kur daugiausiai jo sueikvojate, kokias sritis galbūt apleidžiate ir pan.
– Kur didžiausi disbalansai atsispindi rezultatuose – ką labiausiai žmonės norėtų pakeisti?
– Kol kas sunku atsakyti į šį klausimą tiksliai, nes formulė dar labai nauja, tik ką ją paleidome ir duomenų dar daug neprikaupėm. Kol kas matosi tokios tendencijos: žmonės norėtų dirbti mažiau, o kur kas daugiau laiko skirti šeimai, sveikatai ir fizinei formai, laikui sau ir intelektualinei veiklai.
Iš kitų projekto veiklų, pavyzdžiui, tikslinių grupių su dirbančiomis mamomis ir tėčiais ir visuomenės tyrimų, matome, kad daug įtampų žmonėms sukelia darbo ir šeimos derinimas. Ypač, kai darbovietėje darbo ir asmeninio gyvenimo derinimui skiriama mažai dėmesio, neskatinama darbuotojų pasisakyti apie savo asmeninius poreikius, nėra saugumo ir atvirumo apie tai kalbėtis.
Gyvename laikais, kai viskas tiesiog lekia kur kas greičiau, tempas nežmoniškas, todėl natūralu, kad žmonės vis mažiau randa laiko sau ir tai, kas jiems leistų kokybiškai atsitraukti nuo darbų ir atgaivintų protą bei kūną.
– Pirmas punktas yra šeima – kiek žmonės vidutiniškai praleidžia laiko su ja? O kiek norėtų praleisti?
– Duomenų kol kas nėra daug, bet praktiškai nėra tokių žmonių, kurie skaičiuodami šią formulę pažymėtų, kad su šeima praleidžia per daug laiko arba daugiau nei norėtų. Jaučiamas nebent stygius ir noras šiai gyvenimo sričiai skirti daugiau laiko.
Tą patį vieningai sakė ir dirbančios mamos bei tėčiai – kad jei tik galėtų su šeima praleistų daugiau kokybiško laiko. Galbūt ne namų ruošos ir buities dalykų (pavalgydinti, nuprausti, sutvarkyti, išskalbti ir t. t.), bet kur nors dažniau nueitų / nuvažiuotų, turėtų laiko pasikalbėti ne mašinoje pakeliui į darbus, bet ramiai, be streso ir lėkimo, daugiau judėtų (apjungiant sporto ir šeimos sritis) ir pan.
– Daugelis tėvų, auginančių mažus vaikus, žodį balansas pakeistų į „žongliravimas“, nes taip jie jaučiasi derindami atžalų priežiūrą, asmeninį gyvenimą ir darbą. Kaip manote, kas dažniausiai jiems pakiša koją?
– Aš asmeniškai negalėčiau išskirti vieno dalyko. Manau, kad tai gana kompleksinės situacijos. Visų pirma, mes iš mamų ir tėčių (o ypač iš mamų) dažnai tikimės kone neįmanomo – kad jos viską suspės, visur sudalyvaus, puikiai dirbs, bus nuostabios ir tobulos mamos ir dargi atrodys puikiai (sportiškos, pasitempusios, pasipuošusios ir t. t.).Daugelis mamų, dalyvavusių kokybiniame tyrime, sakė, kad dažnai jaučiasi taip, lyg visuomenė iš jų tikėtųsi, kad jos dirbtų taip, lyg neturėtų vaikų, o vaikus augintų taip, lyg neturėtų darbo.
Kai visuomenė, o pirmiausia darbdaviai, kelia tokius didelius lūkesčius, be abejo, kad tai ne tik kelia įtampą ir stresą, bet ir kitus neigiamus jausmus, tokius kaip kaltė, nuovargis ir pan. Tad visų pirma reikėtų gerinti darbo aplinką ir kultūrą, pradedant nuo vadovų.. Bet taip pat reikėtų ir kitų palankių politikos priemonių, prieinamų paslaugų.
Pavyzdžiui, didžiuosiuose miestuose labai trūksta vaikų darželių ir lopšelių, o įstaigų, kuriose būtų galima palikti trumpam savo mažylius – išvis nėra. Taip pat Darbo kodekse turime daugybę darbo ir asmeninio gyvenimo derinimui skirtų valstybės garantuojamų priemonių, tačiau nėra imperatyvo, kad darbdaviai turi šias priemones pasiūlyti ir suteikti.
Taip paliekame darbuotojus pačius vesti derybas ir būti priklausomiems nuo darbdavių geranoriškumo. Dažnai žmonėms tiesiog pritrūksta leidimo sau atsitraukti, pailsėti, išsimiegoti ir skirti laiko sau. O tai be galo svarbu. Nes gera mama ar tėtis yra pailsėję. Tai irgi būtina.
– Ką galėtume padaryti keisdami savo įpročius?
– Be išvardintų priemonių labai svarbu asmeniniame gyvenime palaikyti kolegas ir tai parodyti. Na, pavyzdžiui, jei kolega turi anksčiau išeiti iš darbo, nes reikia pasiimti vaikus iš darželio, ar nuvežti į būrelį – palaikykime ir normalizuokime tokį elgesį. Tiesiog susitarkite, kada ir kaip kolega galės pabaigti darbus, ar galės būti pasiekiamas, jeigu prireiktų ir pan. Kartais reikia tiesiog daugiau supratingumo ir empatijos. Tas pats pasakytina ir apie kitas žmonėms svarbias gyvenimo sritis.
Taip pat, nuimkime begalinių lūkesčių naštą nuo vaikus auginančių žmonių pečių – nereikia visada būti absoliučiai su viskuo susitvarkantiems. Normalu, kad gali būti pavargęs, gali sušlubuoti fizinė ar emocinė sveikata, kažko nesuspėti, nes atsirado naujų skubių dalykų ir pan.
Visoms 11-ai gyvenimo sričių, apie kurias kalbame formulėje, reikia laiko ir dėmesio. Neignoruokime to ir pabandykime būti labiau sąmoningi, ko mums konkrečiai šiame gyvenimo etape reikia ir kaip tam rasti daugiau laiko. Tuo pačiu pamatykime, kaip galima padėti artimiems žmonėms daryti tą patį.
– Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba daug dėmesio skiria tiek mamoms, tiek tėčiams – kodėl ši grupė mūsų visuomenėje vis dar yra labai jautri?
– Vaikų turėjimas iš esmės keičia žmonių gyvenimą, jo kasdieną, žmonių rutiną, prideda papildomų iššūkių, kuriems reikia geresnių organizavimo ir koordinavimo kompetencijų, visuomenės ir darbo aplinkos supratingumo. Žmonės užauga iš vaikų, tad vaikų turėjimas yra be galo svarbus visuomenės pagrindas, kuriam reikia erdvės, laiko ir tinkamų sąlygų. Lietuvoje turime labai daug neišspręstų klausimų tiek politiniame lygmenyje, tiek ir darbo aplinkoje, galų gale ir asmeniniuose gyvenimuose.
Kad tinkamos sąlygos auginti vaikus patogiai atsirastų – visi turime dėti realias ir apčiuopiamas pastangas: sutvarkyti miestų infrastruktūrą, pagerinti darbo aplinką ir kultūrą, sukurti patogias sąlygas suderinti darbą ir vaikų auginimą, pasiūlyti prieinamas vaikų priežiūros paslaugas, keisti stereotipus, kurie varžo ir mamas ir tėčius. Kai visuose šiuose lygmenyse panaikinsime barjerus, galėsime sakyti, kad tėčiai ir mamos visuomenėje nebėra jautri grupė. Kol kas, deja, taip nėra.
