Bausmės, kylančios iš bejėgystės jausmo
„Bausmių temoje labiausiai norisi atsispirti nuo savijautos, nes dažniausiai tai kyla iš jausmo, tai yra bejėgystės“, – teigia psichologė ir priduria, kad bejėgystė tai vienas sunkesnių jausmų, kurios kraštutinumas yra agresija, kontroliavimas, galios rodymas, todėl tai labai susiję su vaiko baudimu ar grasinimu nubausti.
„Iš tokių mažučių tampame tokie dideli, garsūs ir pikti, – konstatuoja Eglė Lukinaitė-Vaičiurgienė, – visgi aš manau, kad tai žmogiška turint omenyje, kaip mūsų tėvų karta buvo auginta, kai teigiama elgesį reikia paskatinti, o už neigiamą elgesį reikia nubausti. Tas vis dar yra mumyse.“
Specialistės nuomone, bejėgystės pojūtis yra tarsi staigus panėrimas į bedugnę, kur kažkas baigiasi. Vis dėlto, jeigu pavyktų atpažinti bejėgystę, bent šiek tiek su ja susitikti ir suvokti savo bejėgiškumą, anot psichologės, mes galėtumėm pasitraukti nuo tos bedugnės ir išvengti bejėgystės keliamų padarinių.
„Sunku yra pajusti, kokia ta mano bejėgystė, nes iškart įvyksta vidinė reakcija į ją, tai yra įtūžis, pyktis, užsidegimas“, – sako E. Lukinaitė-Vaičiurgienė.
Blogos mintys – tiesus kelias į pražūtį
Dažnai nubaudus vaiką ar pakėlus balso toną jaučiama kaltė ir savęs pasmerkimas. Užvaldo neigiamos mintys, kurios nuolat sukasi galvoja ir kartoja „aš negeras, aš nevykėlis, aš blogas žmogus“. Psichologė tokioje situacijoje siūlo visų pirma „leisti tą jausmą patirti fiziškai, kūno pojūčiais“. Reikėtų paklausti savęs, kas vyksta ir ką aš patiriu fiziškai, ar atrodo, jog griebia už kaklo, smaugia, ar labai nusvyra rankos ir panašiai.
„Įdomu pajausti, ką reiškia jausmą jausti, o ne mintis apie tą jausmą girdėti. Kai savo kūno pojūčiais tai patiri, tada šiek tiek sustoja tas blogų minčių traukinys“, – kalba E. Lukinaitė-Vaičiurgienė.
Svarbu paminėti, jog būtent blogos mintys apie save gramzdina į bedugnę ir kuo daugiau tokių minčių, tuo mums kyla didesnė kaltė ar gėda, prasideda nerimas ir savivertės žeminimas.
Pasekmė lygu bausmei
„Man tai skamba kaip problema, elgesį valdyti pasekmėmis, bausmėmis, čia tarsi lazdos vienam gale yra pasekmė, o kitam gale bausmė, tai iš principo tas pats“, – sako pašnekovė. Ji primena, kad visur egzistuoja ribos ir taisyklės, o vaikų auklėtojų, pedagogų, tėvų užduotis yra padėti mažiesiems tų ribų laikytis.
„Reikia ribas tiek žodžiu, tiek veiksmu įvardinti ir palaikyti, stovėti prie ribos ir padėti vaikui nustoti kažką daryti arba padėti jam kažką pradėti daryti. Ribos yra tai, kuo elgesį reikia valdyti, kaip užtikrinti elgesio kažkokį teisingumą, atitikimą vertybinėms normoms“, – pasakoja psichologė.
Elgesio pasekmes reikėtų patraukti į šoną ir suprasti, kad jos kartais yra neišvengiamos ir gali atnešti vertingų pamokų, tačiau jomis nereikėtų modeliuoti vaiko elgesio. E. Lukinaitė-Vaičiurgienė pateikia paprastą pavyzdį: „Tarkim, nesusideda vaikas kuprinės į mokyklą ir nueina be reikalingų daiktų, o tuomet ten kažkas vyksta, gal mokytoja priekaištauja, gal jis negali dalyvauti veiklose, va tai ir yra pasekmė, bet tai nereiškia, kad tą pasekmę mes turime atnešti kaip kažkokį grasinimo įrankį ir sakyti, kad jeigu tu nesusidėsi kuprinės, mokytoja tave bars, čia jau ateina kažkoks bausmės ar grasinimo elementas.“
Vaiko tinkamų manierų reikėtų siekti kalbant su juo ir padedant elgtis gerai nesitikint, kad vieną kartą pasakius, taip ir įvyks.
Bendravimas, bendravimas ir dar kartą bendravimas
Specialistė įspėja tėvus ir primena, kad nereikėtų tapti pasyviems, nieko nedaryti ir laukti pasekmių.
„Labai svarbu, kiek išeina, kiek tai yra fiziškai ir emociškai įmanoma, stabdyti vaiko netinkamą elgesį, žiūrėti, kas stovi už jo. Toks elgesys gali kilti iš informacijos trūkumo, iš emocinės disreguliacijos, kai sunku emociškai, arba dėl nepatenkinto poreikio“, – aiškina ji. Bausmės ir pasekmės neveikia, nes tai, pasak pašnekovės, akcentuoja tik elgesį ir ignoruoja už jo esantį žmogų su savo jausmais, poreikiais, patirtimis.
Psichologė pabrėžia, jog santykyje su vaiku svarbiausia yra nuoširdus ir atviras bendravimas bei bendradarbiavimas: „Žmogui su žmogumi susitikti ir išgirsti vienas kitą yra daugybė galimybių, svarbu patikėti, kad jeigu kalbėsiuosi, būsiu artimas su vaiku, jeigu jį girdėsiu ir bandysiu atkreipti dėmesį į tai, kas jam svarbu, bandysiu suprasti, kas vyksta su juo, tikrai labai tikėtina, kad vaikas bandys suprasti mane.“
Apdovanojimai – vidinės motyvacijos naikintojai
Tikriausiai daugeliui vaikų yra malonu ir smagu gauti saldumyną už gerą elgesį darželyje ar namie. Visgi tokia skatinamoji priemonė yra apgaulinga ir, psichologės nuomone, tėra ta pati bausmė tik apversta. Vaikas elgiasi tinkamai, nes bijo bausmės, tai yra bijo kažko negauti, kažko nebeturėti ar būti atstumtas. Kitaip tariant, jis bijo patirti kažką, kas jam nemalonu, skaudu, todėl elgiasi taip, kaip prašo tėvai. „Su apdovanojimais tas pats, vaiką motyvuoja tas apdovanojimas, o tiksliau baimė jo negauti. Jis išorinės motyvacijos vedamas labai trumpai darys tai, ko mes norim, bet galiausiai vaikas apskritai neturės vidinės motyvacijos daryti tai, ką jis tikrai būtų daręs pats“, – sako Eglė Lukinaitė-Vaičiurgienė.
