„Šioje knygoje gilinuosi į žmogaus vidinį pasaulį – jausmus, poreikius, patirtis, santykius. Kaip visa tai formuoja žmogų ir kaip veikia kuriamus santykius, kaip veikia mūsų pačių elgesį su savo vaikais, bei, svarbiausia, kaip santykį kuriame su savimi pačiais. Būtent šis vidinis santykis yra pamatas visiems kitiems santykiams žmogaus gyvenime. Skirtingai nuo psichologinio tipo literatūros, šioje knygoje aš taip pat gana daug atskleidžiu savo asmeninio patyrimo būnant mama. Tai iliustruoja teoriją ir praktiką, bei, kaip žmonės sako, veikia terapiškai. Padeda labiau empatiškai ir švelniai priimti save tėvystės kelionėje“, – teigia ji.
Tarp daugybės instrukcijų knygų „kaip reikia auginti vaikus“ ši yra naujovė. Joje kreipiamas dėmesys į ryšį ir į žmones, tą ryšį bandančius kurti. Šioje knygoje telpa ir dera ir suprantamai, aiškiai pateikta esminė informacija apie vaikų auginimą bei žmogaus psichologiją, ir realūs tėvystės jausmai bei patyrimai, kurie gali paskatinti geriau pažinti ir savuosius.
Ištrauka iš knygos „Ryšys su vaiku, ryšys su savimi“
Tėvystės lūkesčių spąstai
Laukiantis ar dar tik planuodami šeimą, vaikelį, neišvengiamai susiduriame su savo lūkesčiais galvodami apie ateitį, kurdami ir bandydami ją nuspėti. Lūkesčiai – tarsi koks tėvystės šešėlis – seka iš paskos, net jei bandome nuo jų atsiriboti.
Lūkesčiai mūsų gyvenime atlieka svarbią funkciją. Jie mus priartina prie būsimos realybės, savotiškai jai paruošia. Teigiami lūkesčiai pripildo mus džiaugsmo, nekantrumo, svajonių. Neigiami lūkesčiai yra mūsų gynybos mechanizmai. Tai tarsi sargybiniai, saugantys mus nuo galimų nusivylimų.
Lūkesčiai mums ir padeda, ir tuo pat metu trukdo. Kaip mūsų mąstymo, patyrimo projekcijos į ateitį, jie nebent atsitiktinai sutampa su realybe. Dažniausiai realybė vis tiek būna skirtinga, nei mes įsivaizdavome, o ypač skiriasi mūsų savijauta. Taigi, iš kitos pusės žiūrint, lūkesčiai yra užprogramuotas nusivylimas vien dėl to, kad neatitikimas tarp to, ko laukėm ir kas įvyko, yra neišvengiamas. Net jei tai, kas įvyko, mus visiškai tenkina.
Turbūt kiekvienas iš mūsų, auginantis vaikus, galėtų išvardinti daugybę situacijų, kai atkakliai bandėme ką nors, kas visiškai neveikė, nors atrodė, kad turėtų. Arba kai realybė neatitiko mūsų svajonių, nors jos buvo tokios gražios. Pavyzdžiui, knygos skaitymas parke su vežimėlyje miegančiu vaiku. Realybėje viskas baigiasi vežimėlio stūmimu suplukus viena ranka, kita nepatogiai nešant verkiantį vaiką. Suprantama, nė neatsivertus knygos. Arba susitikimai su draugėmis, malonūs pokalbiai vaikams kartu žaidžiant ir krykštaujant. Realybėje nelabai ir susitinkate vienoje vietoje, nes kiekviena bėga paskui savo vaiką į skirtingas puses arba drauge moderuojate vaikų konfliktus. Na, o kas iš mūsų negirdėjo sakant: „Jau kai aš būsiu mama, taip TIKRAI nedarysiu“?! Ir darome – diena iš dienos darome tai, ko kadaise taip nenorėjome.
Taip pat augindami vaikus, visi nuolat laukiame „geresnių laikų“: kad, suėjus metukams, bus daug lengviau, kad kai ims vaikščioti, nulips nuo rankų ir atgausime savo kūną, kad jau greit išmiegos visą naktį ir pagaliau pailsėsime. Taip laukiame ir laukiame, mūsų įsivaizduojami terminai praeina, o kaip ne lengviau, taip ne lengviau. Iš tikrųjų mes tikimės iš vaiko to, ko jis visiškai neprivalo ir neturi daryti, jaučiamės blogai, kad taip nevyksta, lyginame savo vaiką su kitais. Tuo pat metu savotiškai pykstame ant vaiko, kad jis kažkoks ne toks, kad gyvenimas nelengvėja ir geresni laikai neateina. Arba pykstame ant savęs ir imame abejoti savimi kaip tėvais.
Auginant vaikus, net jei ir palengvėja vienoje srityje, tarkim, vaiką išleidome į darželį, mus ištinka nauji, nenumatyti iššūkiai, tarkim, vaikas nuolat serga arba mes susiduriame su milžiniškomis jo emocijų audromis grįžus namo. Savo lūkesčių taip ir neįgyvendiname, ir vietoj svajoto palengvėjimo ar atsipalaidavimo susiduriame tik su dar didesniu nusivylimu ir nerimu.
Visose šiose situacijose mūsų lūkesčiai atlieka svarbų vaidmenį. Būtent lūkesčiai veikia tai, kaip mes išgyvename realybę ir kaip vertiname tai, ką patiriame. Lūkesčiai – ramios tėvystės drumstėjai ir didieji mūsų „nupūtinėtojai“ – iš mūsų realios, apčiuopiamos dabarties į ateitį, kurios niekada nebus.
Kai laukiausi antrosios, mano vaizduotė aktyviai piešė ateities vaizdus. Kaip atrodys jos dviese? Kaip būsim ir ką veiksime mes trise? O kaip keturiese? Pavyzdžiui, bus rudens šeštadienis. Leisime laiką kambaryje ant žemės. Apsivertusios knygelėmis ir žaislais. Mažoji mokysis vaikščioti ir vis klestels ant užpakalio išsišiepusi ir patenkinta. Mes juoksimės ir džiūgausime. Gyvenimas suksis su vaikais ir tarp vaikų, su jų mažais dideliais dalykais – atradimais, bandymais, jausmais, reakcijomis, garsais, spalvomis...
Ir tai vyksta – šiandien yra būtent toks rudens šeštadienis. Sėdime ant žemės, apsivertusios knygelėmis, konstruktoriais ir kitokiais vaikiškais žaidimų galais. Vyresnioji kažką veikia ir nuolatos mane kalbina. Mažoji vis stojasi ir bando eiti įsikibusi į sofą, siekdama žaislo ir vis prarasdama pusiausvyrą. Klesteli ant užpakalio, išsišiepusi ir patenkinta. Vyresnėlė juokiasi ir džiūgauja. Bandau ir aš. Viskas lyg ir vyksta taip, kaip įsivaizdavau, bet drauge dar yra ir labai didelis kažkas. NUOVARGIS. Fizinis ir emocinis nuovargis, nenoras kalbėti, džiaugtis, reaguoti, gaudyti, spręsti, stabdyti, aiškinti, skaityti. Sėdžiu aš ant žemės ir jaučiuosi, tarsi sėdėčiau ne pasaulyje su vaikais ir tarp vaikų, o klampiame savo nuovargio ir jausmų šešėlyje. Šią akimirką labai noriu tiesiog būti kitur. Arba džiaugtis ten, kur esu. Atrodo, kad negaliu nei to, nei ano ir jaučiu, kaip skruostais ima tekėti ašaros.
Čia nėra tai, ką aš įsivaizdavau, ko tikėjausi, ir nors kasdienybėje yra be galo daug nuostabių, širdį sušildančių, džiugių akimirkų, laimės valandėlių, vis dėlto motinystėje yra ir be galo daug paprasčiausios, juodžiausios buities ir NUOVARGIO, nebeleidžiančio savo kasdienybėje tiesiog būti laimingai.
Panašūs procesai vyksta ne tik motinystėje: mes vis galvojame apie ateitį ir jos laukiame – atostogų, diplominio pabaigos, naujų metų ar kitos vasaros. Ir tas laukimas neretai yra saldesnis nei tikrasis gyvenimas tų akimirkų sulaukus. Vasarą, pasirodo, ne tik šilta, bet ir pilna uodų, darbų, nerimo. Atidavę diplominį pajuntame atsivėrusią tuštumą arba vis dar sukamės „kažką reikia padaryti“ rate. O savaitgaliai visada laukiami, bet nebūtinai atnešantys lengvumo ir poilsio.
Išsipildžiusius lūkesčius visada lydi ir mūsų jausmai. Nuo jų ir priklauso lauktų dalykų suvokimas. O kol gyvename ateities lūkesčiais – tų jausmų dar negalime patirti. Lūkesčių erdvėje gyvena iliuziniai jausmai.
