– Rokai, kuo gyveni šiuo metu? Kokios nuotaikos?
– Fainos nuotaikos. Dabar daug laiko praleidžiu prie muzikos, sėdėdamas ir kurdamas. Susigalvojau tinklalaidę „Aktoriai pas aktorių“ ir kalbinu tik aktorius. Labai įdomu, nes išsikėliau iššūkį, kad reikia kuo daugiau apie tą aktorių sužinoti ir tik tada kviesti pokalbiui. Tenka peržiūrėti, perskaityti daug interviu. Jausmas, kad šie darbai – mano. Tiek spektakliai, tiek kinas ar serialai – kažkieno kito, o pats esi tiesiog didelės mašinos viena dalelytė. Todėl labai faina daryti kažką savo.
– Vaikai ir šeima – kokią vietą užima tavo kasdienybėje?
– Kol vaikai eina į darželį, tol yra laiko kurti. Labai įtemptas periodas buvo pandemijos metu, kai teko sėdėti namuose, nebuvo tiek darbų. Nuolat galvodavom, kaip padaryti, kad ir vaikai, ir mes neišprotėtume. Improvizuodavome bunkerius namuose, visokių žaidimų prisigalvodavom ir vis tiek blogai. Gerai, einam į mišką – ieškosim, patirsim nuotykių ir vėl blogai, niekaip neįtikdavom. Viskas atrodė įelektrinta. O dabar gerai.
Vaikai eina į darželį, vasarą mėgsta išvažiuoti pas senelius. Vieniems nuo kitų reikia pailsėti. Šeima yra derinimas – kaip joje išgyventi. Norėtųsi visą laiką mėgautis, bet žmogus toks yra – negali mėgautis visą gyvenimą. Pasimėgauji tomis trumpomis akimirkomis ir jei gebi jas įvertinti – valio. Tačiau daug kas ir nesugeba.
– Kartais atrodo, kad pandemiją nutrynė karas. Kaip karas pakeitė tave?
– Galbūt, skambės keistai, bet tai buvo „atsišviežinimas“ po pandemijos, kai viskas užkniso. Pradėjau vertinti kasdienybę ir suprasti, kad vieną dieną viskas gali kardinaliai pasikeisti. Galbūt reikės išvažiuoti, o gal eiti į frontą. Pradėjau vertinti žmones, kurie yra šalia, labiau juos saugoti. Vertinti akimirkas kartu. Kaip ir daugelį, mane labai jautriai palietė šis karas. Negalėjau suvokti, kad šiais laikais taip gali būti.
– Praėjo daugiau nei metai pripratome. Kaip pasikeitė tavo suvokimas apie tėvystę?
– Aišku, dabar mažiau stebiu įvykius, bet vis dar seku kelis ukrainiečių kanalus, vis aukoju. Domėsiuos ir palaikysiu kol nepasibaigs. Kas pasikeitė? Sąmoningai stengiuosi skirti daugiau laiko brangiems žmonėms. Anksčiau dažniausiai savaitgaliai būdavo parduoti. Dabar stengiuosi bent sekmadienį pasilikti laisvą, turėti tradiciją suvalgyti blynų ir išeiti į gamtą. Praeis tas laikas, tuoj išeis tie vaikai.
Kai atsitrauki – supranti, kad buvimas kartu be galo svarbus, bendros akimirkos, tradicijos išlieka vaikuose ir mumyse visą gyvenimą. Tačiau esamoj akimirkoj su žmona esame linkę „užsisukti“ dienos rutinoje ir bumbėti. Pastebėjau vieną dalyką – kitiems vaikams, kai prasilenkiu darželyje ar gatvėje, beveik visada nusišypsau. Natūralus dalykas. Kažkada susimąsčiau, ar saviems vaikams visą laiką nusišypsau? Pradėjau sąmoningai sau priminti, kad to reikia.
Namuose ant šaldytuvo turiu prikabintą tokį užrašą, man rodos gruzinų vaikų psichologo frazė: „niekada nenuvertinkite vaikų“. Supykęs ar susinervinęs prieinu prie šaldytuvo, perskaitau ir tada galvoju: ok, viskas gerai, važiuojam toliau (juokiasi). Reikia tai sau priminti. Namuose turiu daug tokių prisiminimų ir frazių iškabinęs.
Dar vienas tobulas priminimas – važiuoti su vaikais atostogauti. Tada vaikai pamato – o tėvai irgi moka atsipalaiduoti, netgi moka džiaugtis gyvenimu, žiūri į tolį ir šypsosi, kiekvienam posūky savo – vau, žiūrėk, ir perka ledų po tris porcijas per dieną (juokiasi).
– Tu aktorius, dainininkas. Tavo žmona aktorė – gydytoja klounė. Ar juokas, humoras padeda bendrauti su vaikais? Spręsti dramas ir iššūkius?
– Kartais pamirštam tai. Vienas kolega, abu su žmona kažkada pavadino: jūs panašūs, tokie švelnūs bambekliai. Labai geras apibūdinimas. Ko tu bambi, o ko tu bambi, ir žvengiam vienas iš kito. Savo darbuose daug savęs atiduodam: aš scenoje, Indrė vaikų ligoninėje, senelių namuose. Grįžti namo jau pusiau tuščias ir apima jausmas: ir čia dar reikia duoti. Bet humoras ir juokas tikrai padeda. Kai turim jėgų likučių tikrai naudojam.
Dar padeda gudrybės – Indrė kažkada nufilmavo vaizdo įrašą kaip gydytoja klounė, kuriame moko triukų. Mūsų vaikai nepaliauja norėti jį žiūrėti. Įjunk įjunk, ten mama labai faina. Tikrai iššūkis, kaip daugiau šypsotis ir neužstrigti problemose.
– Esi „Raudonų nosių“ ambasadorius – ką manai apie gydytojus klounus ir jų kuriamą emocinį pokytį?
– Tai yra nuostabus dalykas. Mano žmona Indrė pradėjo klounauti prieš daugiau nei 10 metų, man irgi siūlė daug kartų. Ji daug reflektuodavo: kaip pavyko apsilankymas, kaip jautėsi, ką matė. Aš tiesiog verkdavau. Negalėčiau atsiriboti, man per jautru. Bet tai neapsakomai geras darbas, džiaugiuosi, kad ji tą daro.
Klounada ją labai išlaisvino, tiek profesine, tiek žmogiškąją prasme, ir sustiprino. Norint būti juokingu, reikia būti ir protingu. Negali kvailys juokinti. Žmogus turi jausti, kas vyksta aplinkui, jausti kitą.
