Gyvename visuomenėje, kur skyrybos tapo priimtinu socialiniu reiškiniu, kuris dar palyginti neseniai buvo visiškai nepriimtinas, o nelaimingos santuokos buvo priverstos funkcionuoti toliau. Šiandien kiekvienas turi galimybę palikti netinkamą santuoką. Kita vertus, šis gyvenimo žingsnis atneša ir kitų, galbūt net nežinomų, spąstų ir nepatogumų. Vienas, bene skaudžiausias, šalia kitų su skyrybomis siejamų neigiamų reiškinių, yra ten, kur jau yra vaikų. Tai yra tėvų atstūmimas.
Tėvų atstūmimo trumpiausias apibrėžimas būtų toks: tai situacija, kai vaikas be jokios aiškios priežasties atsisako bendrauti su savo skyrium gyvenančiu tėvu ar motina. Tokiam vaiko elgesiui tiesioginę įtaką padaro antrojo iš vaiko tėvų pastangos (neretai ir senelių ar net globėjų), siekiant atskirti vaiką nuo jo skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bei visos giminės ir aplinkos. Svarbu pabrėžti, kad faktiniai atvejai, kai tėvas/motina fiziškai, psichologiškai žalojo ar seksualiai išnaudojo vaiką, nepatenka į tėvų atstūmimo sampratą.
Balandžio 25-ą, pasaulyje minima supratimo apie tėvų atstūmimą diena. Kol visuomenė nebus pajėgi suprasti, kas tai yra, dėl kokių priežasčių tai vyksta, kaip tai paveikia vaiką ir jo skyrium gyvenantį mamą ar tėtį, tol šis skaudus reiškinys liks nesuvaldomas, nesukontroliuojamas, padarydamas didžiulę žalą vaikams. Ir ne tik: tėvų atstūmimo pasekmės bus juntamos ateinančių kartų visuomenės psichinės sveikatos būklėje. Atpažinti tėvų atstūmimą yra pirmas žingsnis, kitas, ypatingai svarbus - mokėti skubiai ir tinkamai tai spręsti.
Tėvų atstūmimą identifikavus, su emocijas valdyti sugebančiais asmenimis randamas kompromisas tėvų ir vaikų bendravimo klausimais. Tačiau yra grupė tėvų, su kuriais joks kompromisas nėra įmanomas. Dėl to, jog tiek fiziniam smurtautojui, tiek ir vaiko nuteikinėtojui, siūlomos tokios pat pagalbos priemonės, kas praktikoje rodo, jog užkietėjusiems vaikų nuteikinėtojams jos neveikia. Neveikia todėl, jog net profesionalūs pagalbos teikėjai dažnai neįžvelgia ryšio tarp vieno iš tėvų-galimai narcicistinį, ar kitą asmenybės psichologinį sutrikimą turinčio smurtautojo ir antrojo-jo aukos. Tokių specialistų požiūris yra: kur du pešasi, abu dėl to ir kalti.
Tai ir atsispindi vaiko teisių, mediatorių, socialinių darbuotojų ir kitų, tokias situacijas/bylas nagrinėjančių specialistų darbo praktikoje bei specifikoje, kuri vaiko nuteikinėjimo atvejais pasižymi tik paskatinimu tėvams susitarti, nekonfliktuoti. Ir vargu ar kas pasidomi, kokias gilias pasekmes vaikui, t.y. nuteikinėjimo smurto aukai, bei atstumiamąjam sukelia toks, pavyzdžiui, narcicistinis smurtas.
Užmaskuotas personažas, narcicistas, aplinkiniams net neįžvelgiant, naudoja visas įmanomas priemones savo valdžiai išlaikyti ir auką kontroliuoti bei naikinti morališkai. Niekšiškai sėja sumišimą, nepripažįsta faktų, visada kaltina kitus, meluoja ir manipuliuoja bei „apverčia“ situaciją. Toks elgesys žinomas kaip DARVO (deny, attack and reverse victim and offender, lietuviškai - neigti, pulti ir „susikeisti“ vietomis su auka).
Visuomenėje narcicistai gali būti sėkmingi, atrodyti draugiški, nors realybėje jie yra vilkai avių kailyje. Po kurio laiko tikroji narcicisto auka tampa izoliuota, nes juo imama abejoti. Sąmoningai ar nesąmoningai aplinkiniai dažnai tampa narcicisto bendrininkais.
Nemalonu stebėti kai kurias situacijas, kai pagalbos šeimai teikėjai yra „vedžiojami už nosies“, galimai, narcicisto mamos ar tėvo. Dažnai tokių šeimai skirtų specialistų pagalba apsiriboja šaltu administraciniu darbu, kur atsiskleidžia nenoras iš esmės pagelbėti vaikams, patekusiems į tokias psichologinio smurto situacijas, arba tiesiog tėvų atstūmimo situacijos nesuvokimas.
Atsakingi darbuotojai dažniausiai vaiko nuteikinėjimo atvejais skiria tik pakartotines mediacijas, pozityvios tėvystės kursus ir t.t., kas situaciją tik sunkina, bet nesprendžia. Tokios šeimų situacijos tęsiasi ne mėnesiais, bet metų metais. Ir tėvų atstūmimo atvejais, šeimoms skirtų specialistų darbo etatai - be rezultato. Kai tuo tarpu, tinkamai įvertinus asmenybės psichologines savybes to iš vaiko tėvų, kuris trukdo vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo bendravimą, būtų imtasi ne standartinių, bet specifinių vaikui ir tai šeimai pagalbos priemonių.
Tačiau yra atvejų, kai narcicistinio tipo vieno iš tėvų, kuris linkęs nuteikinėti vaiką, priemonių nepakanka, kad būtų suvaldyta tėvų atstūmimo situacija, kuri prilygsta psichologiniam smurtui prieš vaiką. Tokiais atvejais, kai niekas nepadeda, tėvų atstūmimo atvejus turėtų aktyviai bei atsakingai spręsti teisiniai būdai bei vaiko atskyrimas nuo psichologinio smurtautojo (pav. byla Nr. 1A-440-116/2015), nes tėvų atstūmimas yra vaiko emocinis-psichologinis smurtas prieš vaiką.
Kaip kiekvienos rūšies smurtas, taip ir šis, palieka gilius randus vaiko sąmonėje, kuriuos ištrinti prireikia dešimtmečių. Vis dar pasigirsta tėvų atstūmimo neigėjų, kurie manipuliatyviai replikuoja, jog, esą, tai „pseudomokslas“, ar tai, kad tėvų atstūmimas nėra pažodžiui įrašytas į tarptautinį psichinių ligų registrą DSM-5. Dėl tos priežasties, esą, toks reiškinys nevertas dėmesio. Bet ar skeptikai žino, jog tame pačiame DSM-5-TR ir TLK-11 yra diagnozės, visiškai atitinkančios tėvų atstūmimo klinikinius požymius: Z62.820, Z62.898, T74.32XA, F28, F68.A, F44.89.
Tėvų atstūmimas paliečia ne vien vaiką ir vieną iš jo tėvų. Tai paliečia žymią dalį visuomenės. Todėl svarbu mokėti profesionaliai įvertinti, kuris iš tėvų yra smurtautojas, o kuris-kenčiantis ir taikyti diferencijuotas pagalbos priemones kiekvienam iš jų. Ypatingai svarbu apsaugoti vaiką, nes tėvų atstūmimo situacijose jis visada labiausiai pažeidžiamas.
Pabaigai. Rumunija ką tik priėmė įstatymą prieš tėvų atstūmimą. Tam pritarė abu Parlamento rūmai ir dabar laukiama, kol jį paskelbs Rumunijos prezidentas.
