Įsuka užburtas ratas
„Suintensyvėjęs naudojimasis socialiniais tinklais, kompiuteriniais žaidimais, ilgai trukusios nuotolinės pamokos – tokia darbotvarkė įtraukė paauglius į virtualų gyvenimą. Taip jie pamažu praranda sąryšį su realiais, aplinkoje esančiais, bendraamžiais, jaučiasi nepritampantys, nebegeba prisijungti prie grupės, stokoja kitų, platesnių, interesų. Tai ženkliai trukdo tolimesnę paauglių integraciją, tampa jų nuotaikos sutrikimo priežastimi“, – aiškina K. Plėšnytė-Čapkauskienė.
Psichikos sveikatos specialistės teigimu, susidaro užburtas ratas: norisi bendrauti, tačiau realiame gyvenime bendrauti neišeina – dėl to ilgėja virtualaus bendravimo laikas, o bandant jį mažinti didėja nerimas ir frustracija. Be to, paauglių psichinės būklės negerina ir mokykloje patiriamas spaudimas ir išsiskirti, ir pritapti vienu metu, turint gana konkrečią savo nuomonę.
„Paaugliams šis laikotarpis itin nelengvas. Dauguma jų ir taip kasdien susiduria su nemažai dirgiklių, nes yra impulsyvesni, linkę labiau rizikuoti, siekia būti priimti bendraamžių – dėl to kyla ir daug emocinių iššūkių, pasireiškiančių dažna nuotaikų kaita, sumažėjusia motyvacija mokytis, agresijos protrūkiais. O apie savo išgyvenimus, ypač patyčias, mokykloje ar kitose aplinkose paaugliai dažnai vengia pasakoti atviriau. Jie bijo būti atstumti, pasirodyti esą silpni, nepriimti, kartais – nesitiki pagalbos“, – dalinasi psichiatrė.
Svarbu laiku suteikti pagalbą
Pasak jos, laiku suteikti pagalbą paaugliui neretu atveju gali būti gyvybiškai svarbu. Depresija pasireiškia vienam iš keturių paauglių, o su ja gali atsirasti ir savižalos, suicidinių minčių.
„Paauglystė – tai laikas, kai formuojasi tapatumas. Dėl to dažnas paauglys sunkiai gali įvardinti, koks jis yra, ir kaip jis jaučiasi, kaip įsivaizduoja save. Tai yra normalu, jei pavyksta palaipsniui susitapatinti ir integruotis. Tačiau tai ne visada įvyksta sėkmingai, o tada gali kilti rimtų iššūkių. Jei pats paauglys ar tėvai pastebi, kad jį vargina dažna nuotaikų kaita, yra užsitęsęs beprasmybės, liūdnumo jausmas, sumažėjusi motyvacija, svarbu laiku kreiptis pagalbos. Būtina sureaguoti, jei paauglys visai atsitraukia, atsiriboja, sutrinka jo miegas ir išryškėja savižalos ar suicidinių minčių užuomazgų“, – pataria gydytoja.
Specialistės teigimu, tinkamiausia pagalba sunkumus išgyvenančiam paaugliui – kompleksinė.
„Būtina, kad su emocijų, elgesio, nuotaikos ir nerimo sutrikimų turinčiais paaugliais kartu dirbtų vaikų psichiatras, psichologas ir socialinis darbuotojas. Ne mažiau svarbu, kad paauglys galėtų su specialistu dirbti individualiai, bet ir pajustų bendrumą panašias problemas išgyvenančių paauglių grupėse. Taip pat, kad sulauktų palaikymo namuose iš suprantančių, kas su jų vaiku vyksta, tėvų“, – paaiškina gydytoja.
Darbas grupėse – pagal amžių ir sunkumus
K. Plėšnytės-Čapkauskienės teigimu, dažna klaida dirbant su paaugliais, jog jie „sumetami“ į psichologinių ar socialinių įgūdžių formavimo grupes, neatsižvelgus į jų amžių ir patiriamas problemas.
„Darbas grupiniuose užsiėmimuose bus efektyvus tuomet, kai paauglys jausis esantis „tarp savų“. Dėl to mes sudarydami grupes būtinai atsižvelgiame į amžių ir patiriamus sunkumus. Na, o siekdami gydymo efektyvumo dirbame su paaugliais ir individualiai, prireikus taikome ir medikamentinį gydymą“, – paaiškina gydytoja.
Specialistės teigimu, paaugliai apie savo problemas dažniausiai nenori atskleisti savo bendramoksliams, ypač jeigu jų sutrikimų priežastimi ir yra bendraklasiai. Dėl to visas gydymas, pradedant pirminiais tyrimais, baigiant individualiomis konsultacijomis ir darbu grupėse, turi vykti po pamokų.
„Taip vaikas ar paauglys neturi „iškristi“ iš mokyklos rutinos, gulėti ligoninėje, kaip įprasta teikiant tokias kompleksines, dienos stacionaro, paslaugas. Vaikas po užsiėmimų jis grįžta namo ir gyvena įprastą gyvenimą, tik sveiksta“, – sako K. Plėšnytė-Čapkauskienė.
