– Pirmiausia, pristatykite šią knygą – apie ką ji?
– Ši knyga apie pandemijos poveikį vaikams. Po pirmos pandemijos bangos buvo pastebėta, kad pandemija turi didžiulį šalutinį poveikį vaikams dėl tam tikrų priemonių, kurių buvo imtasi karantino būdu – kalbu apie nuotolinį mokymąsi ir vaikų socialinio gyvenimo apribojimą. Vis dėl to turime suprasti, kad vaikai socialinės būtybės ir šis karantino elementas jiems turėjo labai didžiulį šalutinį poveikį.
– Knygos pavadinimas šiek tiek net kaltinantis. Specialiai provokuojate?
– Manęs paklausė, koks bus pavadinimas ir vieną rytą sportuodamas klube pagalvojau, kad esmė ir yra – ką mes, suaugausieji, padarėme savo vaikams? Ką mes padarėme valdydami pandemiją? Kas atsitiko šiems vaikams? Ne visiems, bet nemažai daliai. Aš pasiūliau leidėjams, jiems patiko – taip ir liko.
– Kada šias problemas pradėjote matyti pats savo darbe?
– Po pirmojo karantino, kuris baigėsi birželio 16 dieną. Mes pastebėjome, kad neįprastai daug vaikų atkeliaudavo į skubios pagalbos skyrių dėl savižudybių, dėl savęs žalojimo, destrukcinio ir agresyvaus elgesio.
– Kam skirta knyga – tėvams, pedagogams, valdžios darbuotojams, gydytojams?
– Jei pradedant nuo viršaus, sakyčiau, kad knyga skirta tiems, kurie daro sprendimus. Tiek švietimo, tiek sveikatos apsaugos sritys susiję su vaikais. Sėdžiu ir galvoju, kaip bus, kai sausio pradžioje įsiliepsnos omikron atmaina, ar bus priimti išmintingi sprendimai? Knyga, aišku skirta kiekvienam tėčiui, mamai, pedagogams – mums visiems, ir mano kolegoms.
– Nutukimas, anoreksija, depresija, socialinių įgūdžių stoka ir kitos problemos – ar išskirtumėte vieną, kuri yra pati dažniausia?
– Kūnas susideda iš sielos ir fizinės sveikatos – sutrikus šiam balansui, trinka tiek dvasinė, tiek fizinė sveikata. Be abejo, pats baisiausias dalykas, savižudybių šuolis. Sunkiai suvokiama, kaip jaunas žmogus patenka į krizę, laiku negauna pagalbos ir pakelia ranką prieš save. Tuose interviu, kurie yra knygoje, yra laiminga pabaiga, kai atsitiktinumo dėka pavyko išgelbėti vaikus.
2018 metais atliktame tyrime pagal vaikų gerovės būklę iš 38 išsivysčiusių šalių, mes buvo 33 vietoje. Niekaip negalime apleisti tos pirmos vietos savižudybių tarp paauglių. Man baisiausias šitas aspektas. Taip pat man baisu ir anoreksija, ir nutukimo banga, kai vaikai nesuvokia kas laukia ateityje. Jie dabar fiziškai stiprūs, bet po to keliaus daugybė problemų. Apskritai, paauglių savęs žalojimas, destrukcinis elgesys, polinkis į priklausomybes verčia susimąstyti.
– Turbūt atsiras sakančių, kad taip buvo tada, kai buvo karantinas, o dabar vaikai grįžo į mokyklas ir yra viskas gerai. Kaip vertinate šiuos teiginius?
– Dar neradau detalių mokslinių tyrimų, kaip viskas greitai sugrįžta į vėžes baigus nuotolinį mokymąsi. Lietuvoje vaikai nelankė mokyklos vieni iš ilgiausiai pasaulyje. Po beveik 40 savaičių nuotolinio mokymosi, pasikeičia vaiko socialiniai įgūdžiai ir prasidėjus kontaktiniam mokymuisi, kolegos vaikų psichiatrai ir mes skubioji pagalba tikrai matome daug problemų. Nesutikau nei konsultuodamas, nei bendraudamas su paaugliais nė vieno, kuris sakytų, kad nori nuotolinio mokymosi. Jų tikrai yra, Stokholmo sindromas pasireiškė ir šitoje srityje, bet kiek bendravau su pedagogais ir paaugliais jie bijo šito, kad gali tekti vėl grįžti prie ekranų.
– Kaip manote, ar gali omikron baigtis pakartotiniu mokyklų uždarymą?
– Viskas priklauso nuo valdžios sprendimų. Noriu priminti pavyzdį iš istorijos, kai 1918-1919 metais siautė ispaniškas gripas, kuriuo persirgo 40 proc. visų žmonių ir mirė virš 50 milijonų, tačiau Niujorko ir Čikagos miestai nusprendė neuždaryti mokyklų, bet kontroliuoti, kad sergantys vaikai neateitų į klases. Tuo metu buvo racionaliausias ir išmintingiausias sprendimas.
– Daug dėmesio skiriate priklausomybei nuo kompiuterio – ar tai tėra tik įprotis?
– Tai viena iš priklausomybės rūšių. Vilniaus universiteto psichologijos profesorė Roma Jusienė su bendradarbiais tirdama vaikų įpročius pastebėjo, kad nemaža dalis Lietuvoje dar iki pandemijos, turėjo prailgintą kontaktą su išmaniais įrenginiais, o nuotolinis mokymasis nori nenori dar 4-6 valandoms prailgino tą laiką. O kur dar korepetitoriai, namų darbų ruošimas... Vaikai pradėjo bendrauti tik per ekraną, o pertraukų metu irgi žaisdavo kompiuterinius žaidimus, nebuvo jokio fizinio aktyvumo.
Mes suaugame su išmaniaisiais telefonais. Pasižiūrėkime į save, kaip mes laikomės tos skaitmeninės higienos. Dabar buvau pavalgyti klinikų kavinėje – niekada nesinešu telefono eidamas valgyti, o kolegos laukdami maisto ar valgydami neatitraukia akių nuo telefono. Tai mūsų įpročiai, kurie nėra geri.
– Kaip mes galime padėti atsikratyti šios priklausomybės?
Vaikai mokosi iš mūsų, kaip mes elgiamės suaugę, taip elgiasi mūsų vaikai. Vaiko elgesį 50 proc. formuoja įpročiai šeimoje, 40 proc. kaip elgiasi draugai ir tik 10 proc. turime į auklėjimą. Pirmiausiai, savo geru pavyzdžiu parodyti, kad yra saikas ir tam tikri higieniniai reikalavimai turi būti išlaikomi.
– Dažnai tėvai numoja ranka – čia kitiems, bet ne mano vaikui. Kaip pastebėti, kad ir su tavo vaiku kažkas negerai?
– Tas karantinas uždarė šeimą į namus. Iš vienos pusės, atrodo, kaip gerai, turime daugiau galimybės pabūti su vaikais, bet tas išmintingas laikas kartu, nuotolinio mokymosi racionali trukmė neturėtų būti ilgesnė nei 2 mėnesiai, o vėliau vyksta pokyčiai, kuriuos psichologai prilygina traumoms, kurias patiria vaikai gyvenantys karo zonoje.
Įsivaizduokime, kad užsidaryti turėjome 40 savaičių, beveik metus. Jei mūsų vaikuose neįvyko pakitimai, drįsčiau teigti, kad arba mes esame akli ir to nematome, arba nenorime matyti. Tai yra neįmanoma, visus vaikus paveikė.
O tėvams patariu stebėti vaiko psichologines problemas. Beveik kas antram ir net iki 60 proc. išsivystė depresijos, nerimo ir nemigos simptomai. Taip pat nenorėjimas nieko veikti, neturėjimas užsiėmimo, gyvenimas tik virtualioje erdvėje. Šie sutrikimai yra pakankami rimti ir laiku neįsikišus gali turėti tam tikrų pasekmių.
– Kaip galime pakeisti situacija?
– Vienintelis žmogus kurį galiu pakeisti aš pats. Pirmiausia, turime keisti savo įpročius. Savaitgalius leisti ne prekybos centruose, bet kiek įmanoma daugiau būti gamtoje. Tik 18 proc. vaikų iki pandemijos atliko fizinius aktyvumo normatyvus. Mažiau nei penktadalis! Pandemija vaikus dar uždarė, negalėjo išeiti net į mišką be kaukės. Buvimas gamtoje, laisvalaikis su savo vaikais – tai būdai juos ištraukti iš virtualaus bendravimo, iš namų, pabūti užsiėmus kažką. Žinoma, kai kuriems patogu, kai vaikas užsidaręs savo kambaryje, bet sunku pasakyti, kaip tai veikia jo fizinę sveikatą ir psichologinę būseną.
– Knyga parašyta tik remiantis atvejais iš jūsų praktikos ir įvairiais tyrimų duomenimis. Ar rašant buvo, kas nustebino ar nuliūdino?
– Iš fizinių pokyčių pastebiu didžiulę nutukimo bangą ir daugybė mitybos sutrikimų. Tas sėdėjimas prie ekrano išjungė tvarkingą valgymą, nes atsirado nuolatinis kramsnojimas. Tėvai kreipiasi dėl nevalgančių vaikų, o pamatai, kad vaikas ne tik antsvorį turi, bet ir nutikimą.
Dar didžiulė anoreksijos banga, nes merginos bendrauja per ZOOM ir joms atrodo, kad jos nutuko, nors į tai nė nepanašu.
Nekalbu apie savižudybes – per tiek metų dirbant klinikose, skubios pagalbos priėmimo skyriuje, neturėjome tiek atvejų paauglių ir jaunų vaikų tarpe.
– Knygoje rašote: „Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis Lietuva yra iš nedaugelio pasaulio valstybių, kuri neturi jokios vaikų ir paauglių sveikatos gerinimo strategijos ir jai skirto finansavimo.“ Ar tikitės, kad ši knyga prisidės sprendžiant šią problemą?
– Nežinau, kuo toliau, tuo labiau mes, vaikų gydytojai, pykstame ant sveikatos apsaugos organizatorių, nes net aukščiausiu lygmeniu nėra kas atstovauja vaikų interesus. Anksčiau buvo Motinos ir vaiko valdyba, vyr. pediatras, dabar nei prezidento, nei vyriausybės grupėje nėra nė vieno vaikų ligų gydytojo. Mes piktokai įsibrovėme į tas ekspertines grupes su savo aptarimais, specialybės žinojimu, kai sprendžiami vaikų vakcinacijos klausimai. Apie vaikų skiepijimą kalba teisininkai, žurnalistai, politikai. Taip neturėtų būti.
– Ką patartumėte tiems, kurie nesiryžta skiepyti vaikų?
– Rugpjūčio 23 dieną Lietuvos pediatrų draugija prisidėjo prie pasaulio organizacijų ir pareiškė, kad paauglių vakcinacija nuo koronaviruso yra saugi ir reikalinga.
Gruodžio viduryje atkeliavo vakcina 5-11 metų vaikams. Bendro sutarimo nėra, bet štai Austrija nesulaukusi vaistų agentūros sprendimo pradėjo vakcinuoti vaikus. Mes, pediatrų draugija, rekomenduojame vaikus vakcinuoti – šiai dienai esant tokiai situacijai nauda yra žymiai didesnė už riziką. Pasinaudodamas pasakysiu, kad JAV šio amžiaus vaikų suvakcinuota virš 5 mln. mažylių ir jokių didesnio šalutinio poveikio nepastebėta.
Ačiū už pokalbį!
