„Mozartas visur dažniausiai minimas kaip vienas žymiausių visų laikų vunderkindų, kompozitorius, per savo nors ir gana trumpą gyvenimą pasauliui palikęs gausybę genialių muzikos opusų. Jo kūryba natūraliai priimtina daugeliui“, – sako dr. Virginija Unguraitytė-Levickienė, daug metų dirbanti su vaikais, savuosius – mušamaisiais grojantį septynerių Gustą ir septynių mėnesių Izabelę – prie muzikos pratinanti nuo pirmųjų dienų.
Savo įkurtoje „Tylos Muzikos Studijoje“ pianistė nuolat mato įvairaus amžiaus vaikus. Čia kartu su mamytėmis grupelėse muzikuoja mažyliai nuo šešių mėnesių amžiaus, taip pat mokosi vyresnieji jų broliai ir sesės, kartu galimybę tobulinti savo muzikines žinias turi jų tėčiai, mamos ir net seneliai! Tie, kurie galbūt netaps profesionaliais muzikais, užaugs intelektualiais klausytojais, kuriems muzikos ir koncertų reikės kaip oro.
Proga pasitikrinti, ar vaikas jau pribrendo klausytis legendinio kompozitoriaus muzikos, bus šį sekmadienį, sausio 23-iąją, Nacionalinėje filharmonijoje, kur vyks koncertas visai šeimai „Stebuklinga Mozarto fleita“. Čia Mozarto kūrybą atliks ansamblis „Musica humana“, personažus iš Violetos Palčinskaitės pasakos, pagal kurią ir pavadintas koncertas, kurs aktorė ir režisierė Aušra Pukelytė bei solistai. Sukurti šią pasaką rašytoją įkvėpė ne kas kitas, o pats Mozartas. Tiksliau – viena gražiausių jo operų „Užburtoji fleita“.
– Virginija, ką jūs, muzikos mokytoja ir atlikėja, manote apie Mozarto efekto fenomeną? Gal verčiau reikia kalbėti apie muzikos įtaką apskritai?
– Kai studijavau doktorantūroje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, su kolegomis šnekėdavome: ar tikrai tik Mozarto muzika daro tokį poveikį žmonėms? Ar tai – labiau patraukliai skambanti legenda? Žinoma, Mozarto genialumas visomis prasmėmis negali kelti jokių abejonių! Tačiau pirmiausia, mano manymu, svarbiau kalbėti apie muzikos poveikį apskritai.
Remiantis publikuotomis muzikos terapijos studijomis, stebint daugybę augančių ir muzikos besimokančių vaikų, taip pat pasitelkus mokslinius tyrimus pastebima – muzika daro įtaką smegenų vystymuisi, įvairiems neurologiniams procesams.
Amerikiečių mokslininkas, molekulinės biologijos specialistas ir smegenų veiklos tyrinėtojas Johnas Medina savo knygose aiškiai ir labai suprantamai pabrėžia: klausantis bei juo labiau mokantis muzikos stimuliuojami konkretūs žmogaus smegenų centrai. Todėl ypač ankstyvame amžiuje, vaikystėje, kai formuojasi augantis žmogus, muzikinis lavinimas atlieka itin svarbų vaidmenį.
Ateityje augančiam žmogui muzikos suvokimas bei įgyti grojimo ar dainavimo įgūdžiai ne tik skatina geriau jaustis per specifinių žinių reikalaujančius klasikinės muzikos koncertus, bet ir padeda susikaupti, vystyti erdvinį mąstymą, kalbinę raidą ir kitus gebėjimus, aktualius ne tik muzikiniam, bet ir bendram žmogaus išsilavinimui.
– Jūsų akyse auga daug vaikų. Ką konkrečiai jiems duoda muzikinis lavinimas?
– Šiuo metu pati grupinių užsiėmimų nevedu, bet matau, kaip dirba mūsų komanda, stebiu savo sūnų ir džiaugiuosi rezultatais, kaip profesionalų parengtas pamokas lankantis, su muzika pirmyn einantis vaikutis nuolat tobulėja. Pavyzdžiui, nuo kūdikystės užsiėmimus lankę penkiamečiai neretai turi išugdytą klausymo kultūrą – jiems natūralu koncerte išklausyti kūrinį nuo pradžios iki galo, išbūti keletą pasirodymų iš eilės.
Mano manymu, svarbiausia muzikos ugdymo įstaigų misija pirmiausia yra išauginti ne atlikėją, o intelektualų klausytoją – žinantį, kas yra muzikinė kultūra, kokia ji. Šią kultūrą nuo mažens lavinami vaikai gauna ir priima kaip savaime suprantamą dalyką – mažieji tiesiog moka klausyti, ūgtelėjus jiems tarsi savaime aišku, kad tarp kūrinio dalių neplojama. Visa kita – muzikos atlikėjo išraiška – jau yra itin platus vandenynas, kur daug ką lemia individualios vaiko savybės, norai, šeimos požiūris ir panašūs dalykai.
Iš savo asmeninės patirties galiu pasakyti, kad muzikos mokymasis itin lavina bendrąją žmogaus valią, išmoko ateiti iš taško A į tašką B be didesnių stabtelėjimų ar sukimo į šonus. Savo muzikos studijoje visus – pradedant nuo kūdikių ir baigiant vyresniaisiais – mokome ne tik mėgautis muzikavimo procesu per pamokas, bet ir siekti rezultato, pasirodymo studijos bendruomenės ar kitų organizatorių rengiamuose koncertuose. Tokiu būdu ugdomas vaikų atsakomybės jausmas padaryti darbą iki galo, valia dirbti, stengtis ir kuo geriau viešai atskleisti tai, ką moka.
Pasirodyti koncerte, kur tavęs klausosi, daugeliui yra nemenkas iššūkis. Tačiau, nepaisant jauduliuko, koncertuodami vaikai išmoksta itin vertingų dalykų: atsakomybės, streso valdymo, sveiko konkuravimo su kitais, kas labiau moko ne nusivilti išgirdus geriau pasirodžiusįjį, o mokytis vienam iš kito, pasitempti ir augti kartu su muzika. Panašios patirtys vėliau ypač vertingos kitose gyvenimo srityse.
Mano pačios asmeninė patirtis rodo, kad net ir darbuodamasi visai kitoje nei muzika srityje, panaudoju savo, kaip atlikėjos, išugdytas savybes. Šimtu procentų tikiu, kad muzika padeda auginti stiprias asmenybes.
– Muzikos klausosi ne tik įvairias studijas ar chorus lankantys vaikai. Šiandien ji skamba iš visų įmanomų įrenginių, pradedant televizoriumi, kompiuteriu, planšete. Kaip tai vertinate jūs?
– Aš apskritai stengiuosi visur pamatyti tai, kas yra gerai, ir nesikoncentruoti į tai, kas blogai. Lygiai taip pat ir su namuose skambančios muzikos įtaka vaikams. Ką daryti, kai ausis pagauna kažkokią melodiją? Jei namuose yra instrumentas, siūlau vaikams pabandyti ją pagroti iš klausos, kas veda į gebėjimą improvizuoti. Tai – žaidybinis elementas. Aš pati kadaise vaikystėje taip bandydavau atkurti įstrigusias telenovelių melodijas. Būdavo, pasirankioju garsų ir bėgu prie pianino. Ir tik dabar suprantu, kad tai ir buvo solfedžio pradžiamokslis.
Vaikų nereikia atriboti nuo garsus skleidžiančių priemonių, tik būtų gerai jas pritaikyti teisingai atkreipiant dėmesį į turinį. O ar mažieji įsimena tai, ką mes norėtume, ką vadiname aukštąja muzikos kultūra, pirmiausia priklauso nuo tėvelių. Galime kritikuoti televizijas, kad kartais jos leidžia neskoningą ar dar kokią nors muziką, bet čia jau visai kiti dalykai. Tai, ką girdime, ko klausosi mūsų vaikai, lemiame mes, jų tėvai. Pasirinkdami televizijos laidas namuose, radijo stotis automobilyje, turėtume stengtis, kad skambėtų tai, kas yra kokybiška.
Klausantis foninių garsų, pasyviai formuojamas vaiko muzikinis kontekstas. Tarkim, mūsų sūnus tiesiog pats savaime neuždainuos kažkurių popatlikėjų, nes jų tiesiog nėra girdėjęs namuose. O nemaža dalis klasikinės akademinės ar išskirtinai kokybiškos populiariosios muzikos kūrinių jam yra natūraliai žinoma iš to paties namų fono. Jei ir neišklausome kartu visos operos, kurią pati mėgstu žiūrėti ne tik teatre, bet ir per televiziją, tai bent kai kuriuos išskirtinai aukštosios muzikos kultūros kūrinių epizodus, džiaugiuosi, mūsų sūnus jau atskiria.
– Jei tėvai jau nori vesti vaikus į Filharmoniją ar kitą salę klausyti, kaip jūs sakote, aukštosios muzikos. Koks amžius tinkamiausias pradėti?
– Priklauso nuo vaiko pasirengimo klausytis. Pavyzdžiui, pas mus studijoje jau dvimečiai ir trimečiai perpranta svarbų dalyką: reikia išmokti palaukti. Pirmiausia per užsiėmimą jie to išmoksta perduodami vienas kitam savo instrumentėlius – barškučius. Kai perduoda jį kitam, turi tyliai palaukti ir išklausyti grupės draugą.
Keturmečiams toks tarpusavio įsiklausymo santykis jau yra bene savaime suprantama (žinoma, jei jie yra lankę užsiėmimus nuo jaunesnio amžiaus). Tad jei vaikas lankęs panašius užsiėmimus, jis tikrai gali eiti į koncertą jau gana ankstyvame amžiuje. Tad dažnai tai ne amžiaus, o pasirengimo klausimas. Lygiai tą patį atsakyčiau, kai klausia, kada reikėtų pradėti groti. Bet kada, atsižvelgiant į individualias vaikučio savybes.
Pamenu, kartą pas mus atėjo trejų su puse berniukas, svajojęs mokytis groti. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad gal amžius per daug ankstyvas, tačiau pradėjus vesti pamokas rezultatai ir puiki berniuko muzikinė išraiška kalbėjo patys už save. Tereikėjo per pamokas pasitelkti kūrybiškumą ir savu laiku mokiniui leisti pabūti... Žmogumi Voru.
– Papasakokite tą Žmogaus Voro istoriją!
– Kiekvienam vaikui studijoje yra prieinamas individualus mokymas. Todėl ugdymo programą galima pritaikyti nepaisant tam tikrų amžiaus subtilybių. Žinoma, yra instrumentų, kaip saksofonas, iki kurių reikia priaugti fiziologiškai, kad gebėtum išpūsti garsą, reikia būti kiek tvirtesniam fizine prasme. O fortepijonas, kurio klavišus nesunku paspausti, tinka ganėtinai ankstyvame amžiuje. Ir čia svarbiausia – pažinti vaiką, o jei mokytojas yra atviras ir kūrybiškas, tam kelių visada suras ir sugalvos, kaip jį atsivesti ne tik prie klaviatūros, bet net ir muzikos rašto. Žmogaus Voro istorija yra būtent apie tai.
Bendraujant su trejų su puse mokinuku, kurio dėl amžiaus tuo metu nepriėmė kitos muzikos mokyklos, o charakteris reiškėsi kaip ir daugelio tokio amžiaus vaikų, pastebėjau, kad visa, kas jam įdomu ir labiausiai traukia, geriausiai pavyksta išreikšti judant. Berniukas buvo išties labai aktyvus, šokinėjo pas mus nuo pianino kėdės ant žemės ir visur kitur. Ir išties, mama tikrai nesupainiojo užsiėmimo, berniukas pasižymėjo ryškiais muzikiniais gebėjimais.
Per pirmus du mėnesius susidraugavome, išsikalbėjome, kokius filmukus žiūri, kas jam patinka. O labiausiai patinka, pasirodo, ne kas kitas kaip Žmogus Voras. Tad ir pradėjom visas muzikines žinias megzti tarytum Žmogaus Voro tinklu. Mokydamiesi natas, kiekvieną jų piešėme ant didelio lapo, kurį turėdavome peršokti ir atsirasti greta pianino, kurio klaviatūroje reikėdavo surasti tą pačią natą, kurią ką tik matėme nupieštą lape. Taip pamoka po pamokos puslankiu išdėliojome visos gamos natų garsaeilį.
Kaskart šokinėjant tarsi mylimas superherojus nuo nupiešto garso simbolio prie klaviatūros ne tik pavyko sukurti smagią užsiėmimo nuotaiką, bet ir gauti pirmines muzikos rašto žinias. Skaityti, atpažinti natas berniukas išmoko būdamas ketverių – anksčiau nei pažino raides. Šiandien jam septyneri. Žvelgdama į jį, džiaugiuosi girdėdama dar tik vos pradinuką mokykloje, tačiau jau visai ne pradinuką muzikoje.
– Esate ir pati skambinusi, ir mokiusi groti Mozartą, ir tikrai skaičiusi apie jo muzikos efektą. Paaiškinkite, kas gi tai yra?
– Kartais pagalvoju, kad tai yra legenda, nulemta labai žymios asmenybės. Ir tai labai gerai. Daugelis mokslininkų nagrinėjo ir plėtojo Mozarto efekto metodą, dabar „Youtube“ rasime daugybę tuo paremtų lopšinių, kurios lavina kūdikėlio smegenų darbą, ugdo jaunuosius genijus. Galima rasti visokiausios statistikos, kad Mozarto klausę studentai tas pačias užduotis išsprendė kelis kartus geriau nei tie, kurie nesiklausė.
Aš šio kompozitoriaus kūrybą vertinu grynai iš muzikinės pusės. Jo paslaptis, manau, yra tonalumas ir harmonija. Itin darnus Mozarto muzikos skambesys yra tarsi natūraliai priimtinas žmogaus fiziologijai, skambant šiai muzikai pasklinda gera atmosfera. Visi muzikantai, kurie groja Mozartą, turbūt pasakys, kad faktūros prasme ši muzika yra paprasta (ne atlikimo technine prasme) ir geniali vienu metu.
Grojau Mozarto muziką ir su orkestru, ir solo, ir dirbdama su profesoriais – niekas taip jau iš tikrųjų niekada konkrečiai neįvardijo to „kažko“, kas yra jo stiprybė. To tikriausiai ir neįmanoma padaryti. Ne vienas muzikos terapijos tyrimas sako, jog kūdikiai, klausydami šio kompozitoriaus muzikos, nusiramina.
Aš manau, kad pirmiausia nusiramina šalia esanti kūdikio mama, o mažyliai jaučia mamas. Mozarto muzika – skaidri muzikinės kalbos prasme, aiški harmoninės faktūros prasme, virtuoziška, geniali. Manau, pastarasis žodis ir lemia terapinį poveikį, kurio kilmės ir esmės tikriausiai net nereikia aiškintis. Mozartas buvo genijus ir tas jo X faktorius muzikoje čia žaidžia lemiamą vaidmenį. Tegul lieka stebuklas.
