– Koks buvo Jūsų santykis su namų darbais?
– Aš labai mėgau mokyklą ir gerai mokiausi, todėl namų darbai man nebuvo našta, gal šiek tiek matematikos sekėsi sunkiau, nes buvau humanitarė ir kol manęs neužvesdavo ant kelio, tol nesuprasdavau.
– Jūsų šeimoje kildavo konfliktų dėl namų darbų?
– Tikrai ne, mano tėvai gyvenime nėra tikrinę namų darbų, tai buvo visiška mano atsakomybė ir net neprisimenu tokio pokalbio su tėvais apie namų darbus. Jie sakydavo, kad pagrindinis dalykas mano gyvenime yra mokykla ir kaip jie darbe stengiasi atlikti darbą geriausiai, kaip įmanoma, taip ir aš turiu savo darbą atlikti geriausiai, kaip įmanoma. Kai su tavim kalba kaip su brandžiu žmogumi, kuris gali prisiimti atsakomybę, tai tu ir prisiimi tą atsakomybę. Aš visus mokslo metus jaučiau atsakomybę, kad tai yra mano darbas ir kad aš jį turiu atlikti gerai, labai gerai arba puikiai.
– Ar manote, kad tai tinka visiems vaikams, ar tikrai visi vaikai gali prisiimti atsakomybę?
– Tikrai ne ir čia nėra nei blogai, nei gerai, tiesiog mes visi esame labai skirtingi. Aš po beveik 30-ties metų švietime suprantu, koks kiekvienas žmogus yra unikalus. Yra tokių vaikų, kurie nemėgsta namų darbų ir randa begales priežasčių jų nedaryti ir kol neatrandi tos tikrosios priežasties, nepradedi dirbti su ja, tol nieko nebus. Įstatyti visus vaikus į tuos pačius rėmus ir „dyvytis“, kad „va, tas vaikas ruošia namų darbus, o ką jūs blogai darote, kad jūsų vaikas jų nedaro“, tai čia tam tikra prasme yra neišprusimo ženklas. Mokytojas, patyręs edukologas ar mokyklos vadovas neturėtų sau leisti taip kalbėti, o ir namų darbai ne kiekvienam vaikui reikalingi.
– Koks yra namų darbų tikslas?
– Tarp mokslininkų, kurie tiria namų darbų nauda ir nenaudą, praktikų, tai yra mokytojų, kurie užduoda namų darbus, tėvų ir vaikų atsiranda dvi skirtingos stovyklos, viena yra už, o kita prieš namų darbus. Apie ką šneka tos stovyklos? Iš tiesų, argumentų nėra tiek daug. Vienas stipriausių argumentų už yra tai, kad namų darbai ugdo gebėjimą mokytis, formuoja mokėjimo mokytis įgūdžius. Mokykloje mokytojai formuoja dienotvarkę, jie pasako kas bus dabar ir vėliau, o vaikas namie savarankiškai turi susiplanuoti savo darbą, tai yra labai svarbūs įgūdžiai visam gyvenimui.
Kitas svarbus argumentas už yra gebėjimas mokytis savarankiškai, susidėlioti savo laiką, prioritetus. Namų darbai sukuria tiesioginę atskaitomybę, nes mokytojas juos tikrina ir jeigu nebus padaryta lauks pasekmė, todėl niekada nereikia užduoti namų darbų, jeigu jie nebus tikrinami. Taip pat namų darbai yra vienas iš būdų tėvams įsitraukti į vaiko akademinį gyvenimą. Tai veikia kaip kabliukas, kuris padeda pradėti pokalbį ir suprasti, ką vaikas mokosi, kaip jam sekasi.
Svarbu atsiminti, kad namų darbai užduodami vaikui, o ne tėvams, todėl jie gali, tarkim, priminti apie darbus, ypač pradinėje mokykloje, bet nedaryti už jį. Tokiu atveju mes nematome, ko vaikas neišmoko, ką išmoko, kokios yra spragos, todėl dingsta grįžtamasis ryšys.
– Kas su namų darbais yra ne taip?
– Pradėkime nuo to, kad beveik visi tyrimai rodo, jog mažiausiai naudos iš namų darbų gauna pradinukai. Pagrindinėje mokykloje jau yra apčiuopiama nauda, o daugiausiai naudos yra gimnazijoje. Jeigu namų darbų yra per daug, tai efektas gali būti netgi neigiamas. Jiems turėtų būti skirta ne daugiau kaip 30 minučių priešmokyklinėje klasėje, pirmoje klasėje ne daugiau kaip valanda, o vėliau prisideda po 10 minučių. Yra paskaičiuota, kad vaikui gali grėsti perdegimas, suprastėti emocinė sveikata, jeigu namų darbų atlikimo laikas viršija 20 valandų per savaitę.
– Mano mokykloje nebuvo erdvės tiems, kurie turėjo šešetus ir mažiau, jie buvo tarsi išmesti iš sistemos. Ką manote apie tokią situaciją?
– Mes Lietuvoje turime nevisavertiškumo kompleksą. Dažnai galvojama, kad jeigu aš mokausi blogiau, tai aš nevykėlis, todėl su pažymiu turime nesveiką santykį, tarsi pažymys yra viskas. Aš dažnai mokiniams sakau, kad pažymys yra nuotrauka, pavyzdžiui, 2020 metais dariausi plaučių nuotrauką, bet tai nieko nepasako apie mano plaučius dabar. Lygiai taip pat pažymys, 8-etas šiandien nieko nepasako apie ateitį, apie mane kaip žmogų, bet jis parodo, kiek žinių turiu, tarkim, iš vienos geografijos temos.
Pažymys parodo, kur yra spragos, jis atlieka indikatoriaus vaidmenį ir leidžia mokiniui, tėvams, mokytojams daryti tam tikras išvadas. Nepaverskime pažymio vaiko identiteto dalimi, tai yra čia ir dabar daryta tam tikro dalyko žinių nuotrauka.
– Kokia yra tėvų rolė namų darbuose?
– Prieš dešimtmetį aš tikėjau, kad namų darbai yra visiškai vaiko reikalas, laikiausi pozicijos, kad jis pats turi prisiimti atsakomybę, nes mano aplinkoje vaikai tai darė. Pradėjau susidurti su mokiniais, kurie neprisiima atsakomybės, bet žiūriu, kad su jais viskas gerai, jie nuostabūs vaikai. Visgi namų darbai yra skirti vaikui, o tėvų vaidmuo yra padėti susiorganizuoti laiką, darbo vietą.
