– Kas yra kineziterapija?
Lina: Tai tikslingas gydymas judesiu, o kineziterapeutas yra reabilitacijos komandos narys – kūdikiai čia nukreipiami po gydytojo ar reabilotologo konsultacijos.
Pirmą procedūrą įsivertiname kūdikio motorinę raidą – ar laiko galvą, vartosi, nustatome kineziterapinę diagnozę, įvertiname kokios funkcijos savo amžiui jis neatlieka ir išsikeliame kineziterapinį tikslą per kiek laiko tai turėtų pasikeisti.
– Kokių priemones naudojate kineziterapijos užsiėmimuose su kūdikiais?
Lina: Kamuoliai, volai. Kūdikis skiriasi nuo suaugusiojo, kuriam galima pasakyti „pakelk koją“ – kūdikis komandų nevykdys. Kamuoliai pagrindinė priemonė tam tikrai padėčiai išgauti, be jų nelabai įsivaizduojame darbo.
Vaiva: Taip pat mes su jais nukrauname gravitacijos, svorio jėgas.
– Ar tiesa, kad tenka lankytis net pas naujagimius?
Lina: Ligoninėje lankome visus skyrius – einame ir į naujagimių reanimaciją, kur susiduriame su sudėtingais atvejais.
Vaiva: Kalbant apie ankstukus – įprastai, naujagimis turi fiziologinę fleksiją ir būna sulenktomis kojytėmis bei rankytėmis, o per anksti gimę mažyliai tos fleksijos neturi.
Lina: Ankstukams taip pat dažnai silpnai išsivysčiusi kvėpavimo sistemos funkcija, jie suserga plaučių ligomis, negali atsikosėti, tad mes esame pagalbininkai, kurie atliekame vibracinius masažus, taikome drenažines padėtis. Mūsų darbas ne tik su kūdikiais, bet apmokome ir mamas – kai kurios bijo paimti mažylius net į rankas, todėl rodome elementarias nešiojimo padėtis.
– Ar kineziterapeutų pagalbos reikia tik kai sutrikimas ar ši informacija turėtų būti žinoma kiekvienam iš tėvų?
Vaiva: Gerai, kad būtų tokia taisyklė, kad nauji tėvai prieš susilaukdami vaikelio būtų apmokomi į ką atkreipti dėmesį, kokie yra raidos etapai, kaip elgtis su naujagimiu, pavyzdžiui, nebijoti guldyti ant pilvo nuo pirmųjų dienų.
– Jūs dirbate su dviem pacientais – ir tėvais, ir vaikais. Dėl ko tėvai dažniausiai nerimauja?
Lina: Man pritars daugelis kolegų – dažnai kreipiasi ir dėl to, kad kaimynės vaikas jau daro, brolis ar sesė tokio amžiaus irgi taip darė, o šis mažylis dar neatlieka kažkokios judėjimo funkcijos. Nereikia varžytis auginant vaikus ar lyginti net ir brolius/seseris.
– Kokie kritiniai etapai vaiko raidoje iki metų?
Vaiva: turime stebėti, kad kūdikis būtinai apsiversti iki 7 mėnesių amžiaus, savarankiškai sėdėtų iki 8–9 mėnesių tvirtai pats. Jei vėluos sėdėjimo amžius, tikėtina, kad vėluos ir kalba, nes judėjimas susijęs su smegenų darbu. Patariame nepraleisti ropojimo etapo, nes jis atlieka pakaitinius judesius rankomis kojomis, ko reikės vaikščiojimu, be to, ropojant stiprinami gilieji stuburo raumenys.
Taip pat svarbu per anksti nestatyti vaiko – vaikas gali pradėti vaikščioti pasistiebęs, bet toliau turi eiti pilna pėdute. Vaikas turi pradėti vaikščioti iki pusantrų metų.
– Kokie būtų patarimai tėvams susilaukus naujagimio?
Lina: Labai svarbu nešiojimo padėtys – nebijoti net iki mėnesio laiko nešioti veidu nuo savęs, nes tuo pačiu stiprėja galvos kontrolė. Nešiokite šonu, kuomet galva padėta į alkūnės linkį, bet nepamirškite keisti pusių, kad būtų simetrija.
– Kaip vertinate vaikštynes ar stumdukus?
Lina: Daugelyje šalių uždraustos vaikštynės kur įstatome kūdikį ir sudrimba, nedirba priekinė kūno dalis. Jei paliksite labai trumpam, tikrai nieko baisaus, bet venkite tai daryti ilgesnį laiką.
Vaiva: Stumdukai puiki priemonė, bet atkreipkite dėmesį, kad jis nebūtų per lengvas, kad nenuvažiuotų pats sau.
– O kūdikių nešynės?
Lina: Tai pagalbinė priemonė tėvams – laisvos rankos mamoms. Vienintelė sąlyga, kurią mes rekomenduojame, kad kūdikio keliai būtų ties bamba sulenkti M forma – nepakabinkime kūdikio už klyno.
Kineziterapeutės išskyrė, ką turėtų kūdikis daryti tam tikro amžiaus.
1–2 mėnesiai
Svarbu guldyti kūdikį ant pilvo. Dažnai mamos sako, kad vaikui nepatinka, todėl kineziterapeutės pataria pirmiau guldyti sau ant krūtinės, pasitelkti kamuolį, kuris yra minkštas, patogus.
Jei vaikas nemėgsta sauskelnių keitimo momento, greičiausiai jam nemalonus klubų išvedimas – atlikite pratimą drugelis: suglauskite pėdutes išoriniais kraštais ir švelniai kelis kartus paspauskite kelius į išorę lyg sparneliais.
3–4 mėnesiai
Gulint ant pilvo atveskite dilbius po krūtine – vaikas keldamas galvą turi remtis alkūnėmis.
Taip pat svarbu, kad 3 mėnesį siekdamas žaislų keltų rankas iki alkūnės ar aukščiau.
Arčiau ketvirto mėnesio turi kuo daugiau kelti kelius link pilvo, taip atsiranda pilvo preso raumenynas, iš šio judesio vėliau išmoks ir verstis.
Jei mamos 3–4 mėn. nerimauja kad kūdikis nesivarto – nereikia greitinti įvykių: keturių mėnesių mažylis turi gulėti ant šono, tik link penkto ar penkto su pusę mėnesių – apsiversti.
5–6 mėnesiai
Gulėdamas ant pilvo turi simetriškai pasikelti ant ištiestų rankų.Šito judesio reikės, kai sėdės, ropoti ar šliaužti.
Šeštą mėnesį gali pradėti judėti – jau penkių su puse galima mokytis sėdėti. Vienas iš ženklų, kad kūdikis tam pasirengęs – mažylis turi „paragauti“ savo pėdučių, tai reiškia, kad jo klubai mobilūs.
Sėdėjimo mokiname stabilizuodami vieną klubą ir per šoną keldami jį priešinga ranka į sėdimą poziciją.
7–8 mėnesiai
Šitame etape kūdikis turėtų pradėti savarankiškai sėdėti. Galime lavinti sėdėjimą pasisodinę sau tarp kojų, kad juosmuo būtų status, vaikas turėtų tvirtą atramą. Lavinkime vaiko norą siekti žaislų, kad atsigręžtų, pakutenkime kojytes, kad atsitiestų.
Tokio amžiaus vaikai gali pasiekti šliaužimo etapą ar norės stotis ant keturių – kiekvienas vaikas individualus. Jei vaikas šliaužioja, galima skatinti ropoti.
9–10
Kūdikis sėdi įvairiomis pozomis – viena koja priekyje, kita atgal, sėdėdamas pasisuka atgal, jis jaučiasi tvirtai.
Lygiai taip pat neišvengiama sėdėjimo padėtis, kai kojos sulenktos W forma – trumpai galima, bet nereikia, kad tai virstų įpročiu ilgesnį laiką, nes tai vėliau lemia silpną dubenį.
Kineziterapeutės primena, kad dešimties mėnesių kūdikis nevaikšto. Jis turėtų tik atsisojęs su atrama ir jei pradeda eiti – tai daro šonu, atsiremdamas į baldus ar tėvus.
11–12
Vaikas turi pradėti eiti šonu, o ne traukiamas už rankų tiesiai. Svarbiausia, kad netampytų tėvai iškeltomis rankomis, vaikai tai ne skudurinės lėlės. Taip darant vaikai neišmoksta statyti taisyklingai kojos ant žemės, atsiranda vaikščiojimas ant pirtų galų. Taip pat galima išnarinti alkūnes ar pečius. Prilaikykite mažylio rankas jo pečių aukštyje.
