Ar egzamino rezultatai – mokinio atsakomybė?
Kalbėdami apie egzaminus emocijų temos neišvengsime. Tik svarbiausi ne mūsų, – mokytojų, tėvų ar visų, kurie lydi mokinius mokykloje, – asmeniniai išgyvenimai. Turime suprasti, ką kasmet patiria vis kita abiturientų karta: nuovargį, stresą, susitaikymą su įvairiomis emocijoms, virstantį noru viską mesti. Kai kurie oponentai pasakytų, kad tos mokyklinės „bėdelės“ nereikšmingos, lyginant su laukiančiais naujais iššūkiais. Bet tai, kas mums atrodo paprasta, atrodo labai sudėtinga tam, kas pirmą kartą patiria sunkumus.
Ne išimtis ir mano buvę auklėtiniai, kurie išgyveno įvairias reakcijas į viešą diskusiją apie tai, kad abiturientams sunkiai sekasi matematika, egzaminų rezultatai nuolat prastėja. Nors ir žino, kad rezultatai pasiekiami nuosekliai dirbant, mokiniai vis tik bando „pasilengvinti gyvenimą“ – siekia įdėti mažiau pastangų, nors rezultato tikisi maksimalaus. Girdžiu ir skaitau kitų mokyklų mokytojų nuomones, taip pat matau, kuo gyvena mano kolegos.
Šiuolaikiniai mokiniai tarsi lenktyniauja tarpusavyje pagal nenorą į mokymąsi žiūrėti kaip į darbą. Nuolat atsiduriame tarp dviejų pasirinkimų: suteikti mokiniams laisvę, o kartu ir visišką atsakomybę už savo mokymosi rezultatus ir neleisti mokiniams eiti lengviausiu keliu, nes tokio sprendimo efektyvumas trumpalaikis.
Brandos atestatas be brandos?
Turime kelti klausimą, ar išties teisingai suprantame laisvąjį ugdymą, kuris turėtų būti grįstas mokinio savarankiškumu, asmenine atsakomybe, mokytojui tik padedant, patariant? Ar kartais nėra atvirkščiai – nejučia, palaipsniui didiname mokinių priežiūrą, nuolatinę globą, perdėtai rūpindamiesi jų emocine sveikata? Tokie nuolat globoti ir nuodugniai prižiūrėti moksleiviai galų gale gaus brandos atestatą, bet... brandos gali ir nebūti pasiekę, nes vis dar bus vaikai, kurie be aplinkinių pagalbos niekaip neišsiverčia.
Šiuolaikinėje visuomenėje išsakomas lūkestis ugdyti savarankiškas asmenybes, bet nejučia vis dar pasikliaujame senomis patikrintomis dogmomis: visagalis mokytojas, griežtas ir reiklus tėvelis – tobulos „programos“? Sakysite – ne? Galbūt mano gimnazijoje tai jau rečiau pasitaikanti situacija, tačiau socialinėse medijose akis bado teiginiai: „mokytojas neišmokė“, „šita mokykla prasta“, „šioje mokykloje žemi mokymo rezultatai“ ir t. t. Net ir sudaromiems mokyklų reitingams lemiamą reikšmę turi valstybinių brandos egzaminų rezultatai. Tarsi egzaminus būtų laikiusi mokykla ir jos mokytojai. Geri mokyklos abiturientų rezultatai? Visi paploja ir bėga į tą „geriausią“ mokyklą. Bet kodėl niekas nekalba apie mokinio indėlį į rezultatą?
Taigi, nors norime savarankiškumo ir mokinio atsakomybės, bet mokyklas ir mokytojus vertiname tik pagal mokinių pasiekimus. Taip švietimo „galingaisiais“ paliekame mokyklą ir mokytojus, kaip buvo sovietmečiu.
Egzamino rezultatai – sudarytojų ir organizatorių atsakomybė?
Šiuo atveju vertintoju nebūsiu. Statistika ir kiti vertintojai jau pasakė pakankamai. Jau kelerius metus daug diskusijų sulaukia matematikos egzaminas. Žinoma švietimo ekspertė Virginija Budienė iškėlė mintį, ar nereikėtų patikrinti užduoties sudarymo kokybės.
Vertinant egzamino rezultatus, gera egzamino užduotis turėtų būti ta, kurią dauguma mokinių išlaiko vidutiniškai. Tokiu atveju mokinių rezultatų kreivė turi būti panaši į varpo formą. Istorijos egzamino atveju panašiai tokią formą ir matome.
Matematikos egzaminas šio kriterijaus neatitinka, nes daugelis mokinių jį išlaikė žemiau nei 50 balų, todėl diagrama visai nepanaši į varpo formą. Tos pačios abiturientų kartos anglų kalbos egzaminas – priešingai, rezultatai geresni. Kyla klausimas – ar gali būti taip, kad ta pati laida skirtingai išlaiko populiariausius valstybinius egzaminus? Manau, kad tai lemia ne abiturientų kartos, o egzaminų turinio skirtumai ir valstybinio brandos egzamino užduočių sudarytojų kompetencija.
Šių metų egzaminų patirtis rodo, kad užduočių parengimo kokybė ne tik kad nevienoda, bet šie pasiekimų patikrinimai skiriasi ir lyginant su ankstesniais metais. Tai sudaro nevienodas galimybes konkuruoti skirtingų laidų abiturientams, o kartu ir stiprina mokytojų bei mokinių nežinomybę dėl ateities.
Taigi, gal Nacionalinė švietimo agentūra yra teisi? Valstybinių egzaminų rezultatų priežastis – kompleksinė problema. Mokyklos turi aiškiai apsibrėžti, kad jos siekia visapusės mokinių sėkmės. Tarp emocinės mokinių sveikatos, jų siekių, valstybės/egzaminų sudarytojų, visuomenės ir ugdymuisi būtinų pastangų turi būti darna. Paprasčiau tariant, būkime atsakingi visi:
Valstybė neturi „lengvinti ar sunkinti dėl sunkinimo“, o turi kelti ambicingus tikslus (išsilavinusi visuomenė, kaip yra Singapūre) ir atitinkamai planuoti egzaminus bei programas. Mokytojai turi pirma įvertinti mokinio akademinę ir emocinę mokinio situaciją, ir tik tuomet imtis veiksmų.
Ne visuomet mokinio ar tėvų įsivaizdavimas, ko jiems reikia, yra pagrįstos sėkmės paieškomis ar žinojimu, ko jiems išties reikia. Mokiniai turi savarankiškai spręsti, bet tai darydami turi prisiimti atsakomybę už savo sprendimus ir nekaltinti valstybės/mokytojų/tėvų, o suvokti realybę. Mano manymu, svarbiausia yra girdėti vieni kitus.
Negalima užsidaryti savo „burbuluose“, galvojant, kad mūsų asmeninė patirtis yra išskirtinė, kad tai – vienintelis tiesos ir išminties šaltinis. Būtent iš šio neįsiklausymo ar nenoro įsiklausyti ir suprasti, kodėl kitoje barikadų pusėje egzistuoja kitoks požiūris, švietimo problemos tampa neišsprendžiamos.
Mes vis pamirštame, kad visi sėdime toje pačioje valtyje. Netikiu, kad nors vienas iš šios valties žvejų nenori pagauti žuvies. Tik deja, savo meškeres visi laiko paslėpę ir burnoja, garsiai dalijasi asmenine patirtimi, bet nesiklauso kito patirties. Galutinis šio nesusikalbėjimo rezultatas – mūsų visuomenėje daugėja niekuomet neužaugančių vaikų.
