Psichologė Karolina Gurskienė primena, kaip atpažinti, ar vaikas susiduria su patyčiomis, o ne gyvybės draudimo specialistai gali padėti ne tik jas atpažinti, bet ir sustabdyti.
Paveikia visus
Psichologės K. Gurskienės žodžiais, atėjus moksleivių atostogoms, planuojant naujas veiklas, pats metas su vaiku kalbėtis, kokie pokyčiai jo lauks ateinančius kelis mėnesius ir kaip jiems ruošis visa šeima. Visų pirma, svarbu vaikui priminti apie galimus pavojus ir kokiais atvejais jis turėtų būti budresnis. Nurodyti žmones, į kuriuos gali kreiptis esant pavojui, neramumui ar rūpesčiui.
Ne mažiau svarbu patikinti vaiką, kad kreiptis pagalbos ir kalbėtis visada yra naudinga, nes vienaip problemos atrodo pačiam, kitaip, jei apie tą patį papasakos kažkas kitas. Jei tėvų nėra kartu su vaikais, reikėtų susitarti susiskambinti kiekvieną vakarą ir aptarti dienos įvykius, paprašyti vaiko, kad pokalbiai vyktų tik atskiroje ir privačioje erdvėje, negirdint pašaliniams žmonėms.
„Kalbėtis apie nemalonius įvykius įprastai yra sunkiau, juolab tą daryti dar ir girdint kitiems. Tad, situaciją aptarę iš anksto, vaikui užtikriname saugų laiką ir erdvę, kurioje bus galima atvirai pasidalyti įspūdžiais ir jausmais“, – atkreipė dėmesį pašnekovė.
„Lietuvoje net 2 iš 3 vaikų susiduria su įvairaus pobūdžio smurtu ir patyčiomis: šmeižtu, apkalbomis, neapykantos žodžiais, fiziniu smurtu ir užgauliojimu tiek virtualioje erdvėje, tiek kasdienėje aplinkoje. Dažnai artimieji nežino, kaip reaguoti ar elgtis, susidūrus su vaikų patyčiomis, kokie specialistai galėtų padėti. Atliepdami poreikius, atnaujinome „Neapykantai STOP“ paslaugą: nuo šiol ji bus orientuota į vaikus, susiduriančius su įvairaus pobūdžio smurtu mokykloje ar už jos ribų bei internete. Suteiksime įvairiapusę pagalbą vaikams, kurie išgyvena neigiamus jausmus, ir tėvams, norintiems suprasti, kaip gali jiems padėti“, – komentavo „Compensa Vienna Insurance Group“ Savanoriškų standartinių draudimo produktų grupės vadovas Audrius Kikutis.
Laiku pastebėti pokyčius
Psichologė K. Gurskienė atkreipė dėmesį, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai dar sunkiai geba maskuoti emocijas, tad pirmieji patiriamų patyčių signalai – neramus miegas, baimė užmigti, nenoras eiti į tą vietą, kurioje iš vaiko tyčiojamasi ir jis nesijaučia saugus.
Paauglys dėl savo nesėkmių labai dažnai patiria gėdos jausmą, visus įvykius išgyvendamas tarsi per kaltę sau: „aš toks, todėl su manimi taip“. Antra vertus, vyresni vaikai labai dažnai gėdijasi pasakoti apie tai, kas jiems nepasisekė, laikydami tai pralaimėjimu. Nors paaugliai patyčias dažnai laiko vaikišku dalyku, tačiau su juo, esant jau, tarsi, nebe vaikui, susitvarkyti vis tiek sunku.
Kad paauglys patiria patyčias, rodo neadekvatus irzlumas, nenoras eiti į kiemą, vykti stovyklą ar susitikti su draugais ir staiga atsiradęs didesnis uždarumas. „Tik kalbėdami su vaikais apie savo ar draugų, kurie išgyveno patyčias, patirtis, mes parodome jiems, kad taip vyksta, kad taip buvo, ir kad tai išsprendžiama. Paauglys išgirsta: „štai, aš dabar sėdžiu priešais tave, esu sveikas, gyvas ir sėkmingas ir su tuo, vadinasi, susitvarkiau“, – patarė psichologė.
Pasak A. Kikučio, kad tėvai galėtų laiku sureaguoti ir efektyviau padėti vaikui ir buvo sukurta pagalba „Neapykantai STOP“ – ją nuo šiol pasirinkti galima draudžiantis nelaimingų atsitikimų draudimu. Tėvams, prireikus, teikiama informacinė, psichologinė ar teisinė informacija.
Laiku suteikta psichologo konsultacija nežinantiems, ką daryti, kaip kalbėti su vaikais, gali padėti užkirsti kelią rimtesnėms problemoms, teisininkas konsultuoja, kaip galima siekti padarytos moralinės žalos atlyginimo, kokie pirmieji žingsniai, nusprendus kreiptis į teisėsaugą ir kitas atsakingas institucijas.
„Svarbiausias mūsų tikslas – dar kartą atkreipti dėmesį į patyčių problemą, kuo daugiau apie ją kalbėti ir, kiek galime, prisidėti ją sprendžiant. Jei bent dalis organizacijų draustų visus savo narius, pavyzdžiui, mokykla – mokinius, vaikų užimtumo centras – auklėtinius, ir visi žinotų, kad patyčių atveju bus imtasi priemonių, padės psichologas ar net teisininkas, galbūt, tai suveiktų ir kaip prevencija bei pačių patyčių atvejų išties sumažėtų. Juk žinodami, kokios pasekmės gresia, kad jos yra neišvengiamos, kai kurie patyčių organizatoriai susimąstytų, kokių problemų gali kilti jiems patiems, jų tėvams bei aplinkiniams“, – teigė pašnekovas.
Būtina aptarti iš anksto
Suaugusieji ir vaikai jaučiasi saugūs, kai žino taisykles. Visų pirma, pasak psichologės K. Gurskienės, reikėtų vaikams paaiškinti apie sankcijas, gresiančias už asmens viešinimą, apie bausmes už kito žmogaus garbės ir orumo pažeidimą, apie pasekmes už neteisingą elgesį su kitais. Tai veikia iš abiejų pusių – jei tyčiojuosi aš ir jei tyčiojasi iš manęs. Girdėdamas apie tai, kad tai nėra tik skriaudikų ir kenčiančių reikalas ar kad tuo rūpinasi atitinkamos institucijos, tokios, kaip policija, vaikas pasijus saugesnis ir drąsesnis apie tai kalbėdamas.
Psichologinis smurtas internetinėje erdvėje, pašnekovės žodžiais, mažai skiriasi nuo fizinio. Nors nuo smurtautojo internete vaikai gali pabėgti išjungdami kompiuterį, galvoje kompiuterio išjungti neįmanoma. Vaikas nuolat galvoja apie tai, kas nutiko, ką patyrė, todėl labai svarbu jam laiku suteikti tinkamą pagalbą.
Mokykloje vaikus stebi mokytojai, kiti specialistai, vasarą, atostogų metu, jei tėvai dirba, jie daugiausia laiko praleidžia vieni. Tokiu metu dar svarbiau pastebėti ir atpažinti pirmuosius pavojaus signalus ir suskubti veikti.
