Ar dailės terapija veiksminga vaikams?
Pirmasis tikslas, kurio siekia terapeutė, – kad autistiški vaikai išbūtų procese, užsiimtų kūrybine veikla nustatytą laiko tarpą: „Vienam viena minutė yra per daug, kitas gali sėdėti keturias valandas – taigi man svarbus laiko organizavimas. Kitas tikslas – kad jie pajustų motyvaciją kūrybiškumui. Pažadinę savyje šią kompetenciją tokie vaikai ateityje turės daugiau galimybių savirealizacijai, įsigalinimui. Šiuo klausimu taip pat visi labai skirtingi: vienas puola ir padaro gausybę piešinių, o kitas negali pieštuko pasirinkti, nors prieš jį padėta visa dėžutė.“
Pasak V. Virbalaitės-Šablevičienės, dailės terapija taip pat gali padėti emocijų savireguliacijai. Po mokyklos vaikai grįžta su įvairiausiomis emocijomis, nes būdami tarp kitų, struktūruotame formalaus ugdymo procese, pavargsta ir sudirgsta. Terapijos metu svarbi savireguliacija, vėliau einama savęs pažinimo link. Kai kuriems vaikams pavyksta eiti tokiu keliu – kartu piešiant pamatomos problemos, galima kurti sprendimų strategijas. Vaikai ateina iš įvairių šeimų, atsinešdami ir tam tikrą problematiką, tad svarbu pajusti, ar tai suvokia, ar galima kažkaip padėti.
„Pavyzdžiui, vieno Panevėžio autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ projekto metu, taikiau tokį metodą: nupiešdavau apskritimą ir prašydavau kurti piešinį apskritime. Tai nebuvo mandalų kūrimas. Procesas labai įdomus, mačiau, kaip daroma pažanga. Esant nuolatinei intervencijai, kartojant tą pačią užduotį kūrybiškumui, vaikai išmoksta susikaupti, susitelkti. Atsiranda gebėjimas reflektuoti, kaip jie jaučiasi. Piešiniuose matyti, kad iš pradžių vaikas sukuria tik erdvinę struktūrą, vėliau atsiranda centras, spalvos, rėmai – vaikas yra tarsi savęs kūrimo procese“, – apie metodą pasakoja V. Virbalaitė-Šablevičienė.
Stiprinti psichinę sveikatą
Pasak specialistės, dailės terapija remiasi šia pagrindine hipoteze: žmogus kuria apie save, jis mene transliuoja save, vaizduoja informaciją, kuo ir kaip jis gyvena. Po kūrybinio proceso piešiniai ar kiti meno dirbiniai aptariami – tokiu būdu atrakinama daug naujos informacijos apie žmogų, kuri padeda jam pažinti ir priimti save, o autistiškų vaikų tėvams – nuosekliai dirbant pasiekti susitaikymą su vaiko diagnoze.
„Refleksija užima didelę viso terapijos laiko dalį. Žmogus pasakoja, ką jis jaučia, kaip mato savo kūrinį. Aš apibendrinu, matydama detales, formaliuosius elementus, kurių jis nepastebi. Refleksijos grupėje metu žmogus pamato, kaip kiti jį jaučia, supranta. Ar kaip jis jaučiasi, žiūrėdamas į kitų piešinius, kokias emocijas jie sužadina. Buvimas bendrystėje, kalbėjimas – ką matau, kaip jaučiuosi, klausimų uždavimas, atsakymų reflektavimas padeda gimti tiesai ir suvokimui. Būna, kai jau pirmieji terapijos kartai parodo, kas žmogui skaudžiausia ir, kad su tais skauduliais susitikti tuo metu tiesiog jam per sunku. Tada žmonės atsitraukia. Tie, kurie drąsūs – pasilieka. Tokiai terapijai pats žmogus turi būti pasiruošęs, turi būti motyvuotas, kitu atveju, sėkmės nesulauks“, – dalijasi V. Virbalaitė-Šablevičienė.
„Praėjusių metų pabaigos Vaidos vedami dailės terapijos užsiėmimai parodė, kad mūsų bendruomenės senbuviai nariai yra gerokai psichologiškai sustiprėję – reflektuoja, ką jaučia, daro tai drąsiai ir drąsina naujai prisijungusius tėvus, kurie dar tik kelio pradžioje. Nors psichologinio stiprėjimo kelias reikalauja daug laiko ir kūrybiškumo organizuojant veiklas, matant akivaizdų pokytį tampa aišku, kad tai svarbu tęsti, nes nauji tėvai prisijungia kas mėnesį“, – sako Sandra Lopetaitė, Panevėžio autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ vadovė.
S. Lopetaitė atkreipia dėmesį, kad pagalba tėvams yra būtina, o šiuo metu svarstomi įsakymų projektai dėl specializuoto psichologinio konsultavimo paslaugų teikimo tėvams, kai jų vaikai patiria sudėtingas medicinines būkles ir raidos sutrikimų kaip indikacijos nėra įrašyta, bet darbo su autistiškus vaikus auginančių tėvų bendruomene patirtis rodo, kad tai būtinai turėtų atsirasti sąraše ir Lietuvos autizmo asociacija „Lietaus vaikai“ teiks pasiūlymus, kad ir į mūsų tėvų psichologinio stiprinimo poreikius būtų atsižvelgta.
Pakeisti požiūrį į vaiką
Pasak V. Virbalaitės-Šablevičienės, požiūrio į vaiką pakeitimas yra didžiausia dovana ne tik vaikui, bet ir tėvams: „Esame įpratę gyventi turėdami lūkesčių idealiai, aiškiai apibrėžtai būčiai. Tarsi savaime suprantama, kad einame į darželį, mokyklą, tada universitetą, renkamės profesiją, tada – santykiai, šeima – taip gyvena didžioji dauguma žmonių. Tačiau autistiški vaikai dar darželio metais susiduria su sunkumais – kažko nepadaro, kažkurie jo bruožai neatitinka normų, sistemos reikmių. Atsiranda signalai, kad vaikas ne toks, elgiasi ne taip, kad kažko nesugeba. Ant tėvų pečių užkraunamas neišsipildančių lūkesčių maišas. Kaip jį nusimesti? Tada dėmesys ir visa energija nukrypsta ne į vaiką, bet į sistemą: kaip jai pritaikyti vaiką, o ne atvirkščiai.“
„Tai neteisingas kelias. Norint užtikrinti autistiškam vaikui mokymosi ir gyvenimo kokybę, reikia liautis jį lyginti su kitais, būtina telkti dėmesį į jo stiprybes. O svarbiausia – kelti klausimus sau: kaip aš turiu pasikeisti, ką turiu išmokti, kad išlaikyčiau emocinį balansą, o ir vaikas su manimi jaustųsi komfortiškai? Patys vaikai sau yra pakankami. Net jei yra matomi intelekto sutrikimai, vaikai, jei jiems yra sukurta saugi aplinka, būna laimingi, moka džiaugtis, lengviau adaptuojasi“, – sako specialistė.
„Aš kartais pagalvoju, kad autistiški vaikai – tarsi tolimesnis žmonijos evoliucijos etapas: jie jaučia kitaip, ko nejaučiame mes, neurotipiški žmonės. Tie vaikai mums suteikia galimybę pamatyti, kas mūsų visuomenėje iš esmės yra blogai, kas supuvę ar turėtų būti pergalvota ir keičiama. Jie sudaro mums galimybę pasimatuoti save pačius, kaip žmones: savo vertybes, požiūrį į save ir kitus, toleranciją, kantrybę, vidinę konstituciją. Tuomet atsiranda nuolankumas, gebėjimas susitelkti į akimirką, ramybė, patirti vidinį balansą“, – mano V. Virbalaitė-Šablevičienė.
