Gydytoja sako, kad pernelyg saugodami savo vaikus, tėvai jiems daro meškos paslaugą

„Nuolat girdint vaikams skirtą paliepimą „atsargiai!“, man jau pačiai kartais pradeda trūkčioti akis“, – juokiasi fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja Ugnė Motiejūnienė. Judėjimas, lipimas, judrūs žaidimai, kartais ir nubrozdinimai – būtent taip maži vaikai mokosi pažinti savo kūną, tad pernelyg rūpestingas tėvų siekis saugoti atžalas gali užkirsti kelią natūraliam fiziniam vystymuisi. Kita vertus, kai kuriose situacijose tėvai skiria per mažai dėmesio vaiko saugumui, o tai gali sukelti tragiškas pasekmes.

Judesių koordinacijai, pusiausvyrai, vikrumui vystytis reikalingas aktyvus ir įvairus judesys, be to, tai yra ir neatsiejama vaiko pasaulio pažinimo dalis, todėl pernelyg didelis globojimas vaikams padarys meškos paslaugą.<br>123rf asociatyvioji nuotr.
Judesių koordinacijai, pusiausvyrai, vikrumui vystytis reikalingas aktyvus ir įvairus judesys, be to, tai yra ir neatsiejama vaiko pasaulio pažinimo dalis, todėl pernelyg didelis globojimas vaikams padarys meškos paslaugą.<br>123rf asociatyvioji nuotr.
Reabitologė Urtė Motiejūnienė.<br>Pranešimo spaudai nuotr.
Reabitologė Urtė Motiejūnienė.<br>Pranešimo spaudai nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

2024-05-10 09:10

Visada apsaugoti nepavyks

Vaikai iš prigimties yra smalsūs ir jaučia didelį norą tyrinėti pasaulį, todėl, kaip sako medicinos diagnostikos ir gydymo centro „Hila“ fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja U. Motiejūnienė, reikia leisti jiems protingai rizikuoti ir nesistengti kiekviename žingsnyje po kojomis „dėti pagalvę“ ar apskritai drausti aktyvią veiklą.

„Vaikams reikia šiek tiek rizikos, nes tik taip jie išmoks valdyti savo kūną, pažins judesių įvairovę ir galės visapusiškai harmoningai vystytis. Verta leisti karstytis, laipioti, o kartais ir pargriūti, žinoma, būnant šalia ir pasiruošus padėti bei daryti tai saugioje aplinkoje“, – kalbėjo fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja.

Judesių koordinacijai, pusiausvyrai, vikrumui vystytis reikalingas aktyvus ir įvairus judesys, be to, tai yra ir neatsiejama vaiko pasaulio pažinimo dalis, todėl pernelyg didelis globojimas vaikams padarys meškos paslaugą. Kartais vaikų elgesys suaugusiam žmogui gali atrodyti keistas. Pavyzdžiui, noras eiti šaligatvio kraštu, tačiau ir tokiam veiksmui yra paaiškinimas – vaikas savo kūne gyvena daug trumpiau nei suaugęs žmogus, todėl jam viskas nauja ir įdomu, o kūnas dar mažai pažįstamas, vaikams reikia patirti kuo įvairesnius judesius, o juos atlikdami ir, svarbiausia, klysdami, išmoktų jį valdyti.

Tad gydytoja ramina tėvus ir primena, kad vaiko nuo visų nubrozdinimų apsaugoti tikrai nepavyks, o to siekti ir nereikia. Leisti pažinti pačiam, bet būti šalia ir apsaugoti tada, kai reikia – tokią mintį tėvai turėtų nešiotis su savimi.

Nedideli nubrozdinimai ar traumos visam gyvenimui?

Vieną kraštutinumą – pernelyg didelį norą apsaugoti, gali keisti ir kitas – per maža tėvų atsakomybė. Kasdien padedanti vaikams grįžti į gyvenimą po patirtų traumų, lūžių, fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja sako, jog apmaudu matyti daugybę vaikų, gatvėse važinėjančius be šalmų ir apsaugų.

„Naudojantis dviračiu, paspirtuku, riedučiais ar panašiomis priemonėmis, vaikams privalu dėvėti šalmą. Nieko tokio, jei vaikas nugrius ir nusibrozdins, nebus ir taip blogai, jei lūš ranka ar koja, tačiau nedėvint šalmo, nukritus rizikuojama patirti sunkią galvos traumą, dėl kurios skaudžios pasekmės gali būti jaučiamos visą gyvenimą, o kraštutiniu atveju, gali grėsti net mirtis“, – apie blogiausius scenarijus įspėdama gydytoja U. Motiejūnienė akcentuoja šalmo svarbumą.

Visgi uždėti šalmo neužtenka. Ne ką mažiau svarbus ir tėvų rodomas pavyzdys. Jei tėvai šalmų nedėvi, vaiką bus sunku įtikinti jį užsisegti. Be to, svarbu išrinkti tinkamą šalmą, įsitikinti, kad jis yra saugus ir patikimas.

Gydytoja atkreipia dėmesį, kad nulipus nuo dviračio ar kitos transporto priemonės, vaikui reikėtų nuimti šalmą, nes žaidimų aikštelėje, karstantis po medžius ar net bėgiojant parke, kyla rizika dirželiu užsikabinti, ir taip patirti kaklo traumą ar net pasismaugti. Nors tokie sužeidimai ir yra reti, reikėtų nepamiršti, kad šalmas turėtų būti naudojamas tik užsiimant to reikalaujančia veikla ir nuimamas iškart nulipus nuo dviračio ar kitos transporto priemonės. Mažiems vaikams iki 7 metų amžiaus rekomenduojama naudoti šalmus su žalia saugos sagtimi, kuri atsisega iškart, kai atsiranda tempimas, taip sumažinama užstrigimo rizika.

Kyla klausimas, ar pasirūpinti reikia tik šalmu, ar būtinos ir kelių bei alkūnių apsaugos? Pasak gydytojos U. Motiejūnienės, nors keliai ir alkūnės – nėra galva ir mirtinų sužeidimų nepatirsime, bet sąnariai irgi yra viena iš tų zonų, kurią vertėtų apsaugoti, ypač mokantis važiuoti, važinėjant kieta danga, kur kyla didelė sumušimo tikimybė.

„Sakoma, kad atsarga gėdos nedaro. Yra rekomendacija, kad ypač mokantis važiuoti arba važiuojant asfaltu, šalia kelio, kur didesnė traumų rizika, tokias apsaugas vertėtų naudoti. Žinoma, jos turėtų būti tinkamo dydžio, kad nevaržytų judesių ar nesmuktų. Vaikų sąnariai jautrūs, ne visiškai susiformavę, o susižeidus sunkiai gyja, todėl šias kūno dalis aktyviai judant, vertėtų apsaugoti“, – pataria fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja.

Automobilinės kėdutės – gyvybės ir mirties klausimas

Gydytoja pabrėžia, kad itin gležna kūdikių ir mažų vaikų kūno vieta yra kaklinė stuburo dalis, nes audiniai būna dar nesusiformavę, todėl yra minkšti ir trapūs. Dėl santykinai didesnės galvos, kaklas patiria didesnes apkrovas, be to stuburo slanksteliai visiškai sukaulėja tik apie 20-uosius gyvenimo metus, tad yra ypač pažeidžiami gana ilgą laiką. Ne toks stiprus kaip suaugusiojo yra ir raumenynas, jis dar negeba apsaugoti smūgio metu. Nors tėvai dažniausiai tai žino, bet vis tiek dažnai daro didelę, gyvybę kainuoti galinčią klaidą – vaikus automobilyje veža ne kėdutėje.

„Socialiniuose tinkluose dažnai pastebiu, kad net išsilavinę žmonės nežino elementariausių saugaus keliavimo su vaiku taisyklių, tarkime, dar metų neturintį vaiką sodina veidu į važiavimo kryptį. Noriu priminti, kad vaiką iki 1 metų 3 mėnesių, pagal Kelių eismo taisykles, yra privaloma vežti nugara į važiavimo kryptį, tačiau rekomenduojama tą daryti kiek įmanoma ilgiau, nes net ir 2–3 metų vaiko kūno proporcijos dar smarkiai skiriasi nuo suaugusiojo“, – pabrėžia gydytoja U. Motiejūnienė.

Net ir sulaukus amžiaus, kai vaiką jau galima atsukti į važiavimo kryptį, skubėti nereikėtų – vaiko kūno proporcijos yra kitokios nei suaugusio žmogaus, todėl užtenka staigesnio stabdymo ir staiga gali įvykti stuburo trauma kaklo srityje. Važiuojant nugara į kelią, stabdymo jėga pasiskirsto per didelį nugaros paviršiaus plotą, todėl išvengiama staigios kaklo fleksijos.

„Taip pat svarbu suprasti, kad saugos diržai kėdutėje nėra tik aksesuaras – juos būtina taip tampriai priveržti, kad nebūtų galima suimti dviem pirštais. Reikėtų vengti kėdutėje sėdinčiam vaikui turėti kietų žaislų, planšetinį kompiuterį ir pan., nes smūgio metu visi daiktai dėl inercijos tampa daug kartų sunkesni bei lemia sužalojimus visiems kartu keliaujantiems“, – patarė fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja.

Vaikai paneigia liūdniausias prognozes

Ne tik suaugusiems, bet ir vaikams prireikia reabilitacijos. Gydytoja sako, kad dažniausiai vaikams reabilitacija taikoma po įvairių kaulų ir minkštųjų audinių traumų – lūžių, raiščių, meniskų plyšimų, išnirimų, sporto traumų ir liekamųjų reiškinių, taip pat po įvairių ortopedinių operacijų.

„Vaikų reabilitacijoje dažnai tenka susidurti ne tik su traumomis, bet ir su įgimtomis problemomis, paveldimomis genetinėmis ligomis. Tokiais atvejais, galima sakyti, kad reikalinga ir abilitacija, kai siekiame padėti mažajam pacientui visapusiškai prisitaikyti prie jo turimos negalios ir gyventi kiek įmanoma savarankiškiau. Džiugina tai, kad vaikai moka nustebinti ir kartais padaro stebuklus bei paneigia visas liūdniausias prognozes“, – šypsojosi gydytoja U. Motiejūnienė.

Atsitraukti nuo ekranų ir parodyti judėjimo džiaugsmą

Visam pasauliui vis labiau pasineriant į gyvenimą „ekranuose“, gydytoja primena, kaip svarbu nuo jų atsitraukti ir parodyti vaikams, kad judėjimas suteikia daug džiaugsmo ir, žinoma, yra neatsiejama geros sveikatos dalis.

„Vaikai kasdien bent 2 valandas turi gauti fizinės veiklos, iš jų 1 valanda turėtų būti didesnio intensyvumo. Į fizinio krūvio rekomendacijas įtrauktas ir ekranų ribojimas – svarbu prie jų praleisti kuo mažiau laiko.

Bendraudama su tėvais, visuomet akcentuoju – rodykime pavyzdį vaikams. Jei visa šeima savaitgalį vietoje televizoriaus eitų į mišką, pasivaikščiotų, eitų į žygius, pažintinius takus, vaikai savaime išmoktų būti aktyviais ir suprastų, kad judėjimas kelia džiaugsmą. Iš tiesų net pikta, kai tėvai, atvedę vaiką konsultacijai, pradeda jį barti, neva jis nieko neveikia, nėra fiziškai aktyvus. Bet nepamirškime, kad vaikai didžiąją dalį laiko mokosi stebėdami suaugusiųjų elgesį, tad norėdami užauginti sveikus, vikrius ir fiziškai aktyvius vaikus ir patys turime stengtis tokiais būti ir rodyti tinkamą pavyzdį nuo pirmų dienų. Juk ir vaikas nenorės niekur eiti, jei nemato gero pavyzdžio iš tėvų. Todėl auginant vaikus ir patiems reikia nepamiršti kasdienio fizinio aktyvumo“, – reziumuoja fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja U. Motiejūnienė.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.