Pagal ŽŪM siūlymą, pinigai atiteks tik tiems, kurie antrąjį šių metų ketvirtį pieną pardavinėjo už mažesnę nei 35 ct/kg kainą. Tokios pat taisyklės galiojo ir pirmąjį ketvirtį, kai buvo padalyta 8 mln. eurų paramos iš valstybės biudžeto.
Dabar numatyta paskirstyti 8,86 mln. eurų, nors iš Bendrijos fondo Lietuvai tam buvo skirta 10,66 mln. eurų. Iš karto kyla klausimas, kur ŽŪM ketina dėti tuos kone 2 mln. eurų. Aiškaus atsakymo nėra.
Anot žemės ūkio ministro K.Navicko, tai nereiškia, kad tie pinigai nebus paskirstyti vėliau.
Tačiau kur kas įdomiau, kad prieš paramos skirstymo taisykles šįsyk sukilo daugiausia pieno tiekiančių sektorių atstovai – nuo stambių žemės ūkio bendrovių iki vidutinių gamintojų ir net ekologinių ūkių.
Visiems jiems kliūva ne tik ŽŪM numatyti kriterijai, bet ir tai, kad dėl šios tvarkos ministerija nepasivargino net pasitarti.
„Išvydome ŽŪM projektą dėl galimo paramos skirstymo. Apie jį nebuvo diskutuota nė su viena žemės ūkio organizacija“, – piktinosi Kauno rajono ūkininkų sąjungos pirmininkas M.Maciulevičius.
Užuot atsiprašęs už tokį elgesį, žemės ūkio ministras K.Navickas piktinosi, kad ūkininkai esą be reikalo purkštauja ir rengia spaudos konferencijas – neva kol kas šią tvarką ŽŪM tik siūlo, jokie galutiniai sprendimai dar nėra priimti, nes galima pateikti ir kitokių pasiūlymų.
Bet, kaip rodo patirtis, tai vargu ar padės. Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos pirmininkė R.Vilimienė priminė, kad dar skirstant nacionalinę paramos dalį ministerijai buvo pateikta 10 pastabų, tačiau ji atsižvelgė vos į vieną.
„Vilčių neturime, bet jeigu kvies, eisime į diskusijas“, – optimizmu netryško R.Vilimienė.
Kas vis dėlto piktina ūkininkus? Ta pati 35 ct/kg riba, nes šį kriterijų atitinka tik smulkiausi pieno ūkiai.
Daug investavusių stambių fermų netgi savikaina yra gerokai didesnė, o tokiems tiekėjams, galintiems užtikrinti pieno kokybę, perdirbėjai moka tikrai daugiau nei mažiems.
Paramos nesulauktų ir ekologiniai ūkiai, kurių pieno savikaina irgi didesnė už tuos 35 centus.
Žemės ūkio duomenų centro informacija rodo, kad gegužę vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina siekė 357,8 euro už toną. Tai net 32,1 proc. mažiau negu prieš metus.
Stambiems gamintojams, parduodantiems mažiausiai 40 tonų per mėnesį, vidutiniškai mokėta 402,48 euro, nors 2022-ųjų gegužę kaina siekė 582,49 euro už toną. Tad akivaizdu, kad dėl kainų nuosmukio nukentėjo visi.
Todėl siūloma kur kas skaidresnė tvarka – padalyti tuos milijonus pagal laikomų karvių skaičių, nes smukus pieno supirkimo kainoms nukentėjo tiek smulkiausi, tiek stambiausi ūkiai.
Tiktai ŽŪM vargu ar tam ryšis, nes ši institucija toliau siekia įrodyti, kad pienininkystė yra socialiai remtina veikla, o ne verslas.
Tuo metu, kai, pavyzdžiui, Estijoje, Vokietijoje ar Olandijoje vidutinis karvių skaičius ūkiuose skaičiuojamas šimtais, pas mus – vos 17.
Šių metų pradžioje Lietuvoje buvo įregistruota beveik 12 tūkst. pieno ūkių, iš jų net 5,8 tūkst. laikė vos po vieną ar dvi karves. Bet tie, kurie karvių turėjo 15 ir daugiau, pardavė net 87,1 proc. viso pieno.
Suprantama, jiems už kilogramą buvo mokama daugiau nei smulkiausiems. Tačiau ŽŪM siekia, kad didžioji paramos dalis atitektų būtent pastariesiems, ir vien dėl to, jog jų daugiau.
Panašiomis intencijomis vadovaujamasi ir rengiant vadinamąjį Pieno įstatymą, kurio svarstymai Seime buvo atidėti iki rudens sesijos.
Juo neva siekiama apginti mažesnius rinkos dalyvius, todėl esą reikia viešai skelbti, kiek ir kam mokama už pieną, nurodyti, kokios gali būti maksimalios priemokos ir panašiai.
Kad šios užmačios kertasi tiek su Konkurencijos, tiek su kitais įstatymais, ŽŪM – nė motais. Kaip ir tai, kad šiuo projektu vėl nepatenkinti visi ūkininkai – nuo smulkiausių iki stambiausių.
Apskritai pieno sektoriaus padėtis dabar itin sudėtinga.
Kaip sakė kooperatyvo „Pienas LT“ valdybos pirmininkas T.Raudonius, dalis ūkių jau apsisprendė nešienauti laukų ir nekaupti pašarų – karvės rudenį bus išparduotos.
Jeigu tai padarys kad ir tūkstantis smulkiausių gamintojų, tragedijos gal ir nebus, tačiau jei taip pasielgs bent keli ūkiai, turintys šimtus karvių, tuomet rinkoje smarkiai sumažės pieno pasiūla ir perdirbėjams teks jo ieškoti kitose šalyse. Atitinkamai pinigai plauks į užsienį.
Kita vertus, ŽŪM veikla nepatenkinti ūkininkai, įžvelgiantys diskriminaciją, ketina kreiptis į žemės ūkio politiką kuruojantį eurokomisarą J.Wojciechowskį, kad jis tarpininkautų kalbantis su ministerija.
Tik tokiu atveju ministras K.Navickas ar bet kuris kitas pareigūnas, nuvykęs į Briuselį prašyti daugiau paramos, greičiausiai išgirstų paprastą patarimą – galbūt apsitvarkykite savo kieme, tik po to galėsime derėtis.
