Peštukinių veislių vištas augina tik alytiškis Vidas
Alytaus jaunimo centro direktorės pavaduotoja Raminta Pangonienė „Alytaus naujienoms“ kalbėjo, kad įstaigos valdose tokio pobūdžio renginys vyko pirmą kartą. Sprendžiant iš žmonių srauto, mylinčių gyvūnus ir paukščius yra labai daug, kaip ir šio pomėgio profesionalų.
Jauniausia parodos dalyvė – 7-erių metų Ievutė Baliukonytė, šilkaplunksnių mažųjų vištų mylėtoja. Jos tėtis Vidas Baliukonis – ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje žinomas paukštininkas. Parodoje Alytuje jis pristatė didžiausią šalyje itin retų kovinių veislių vištų kolekciją. Vidas aktyviai dalyvauja ir užsienio parodose, kasmet vyksta į tarptautines parodas, rengiamas Slovakijoje, grįžta su įvertinimais.
„Auginu peštukines kovines veisles – Japonų šamo, Malajus, didžiuosius Bramus, naujuosius Anglų peštukinius, Japonų gaidžius Onagadori, kurių uodega gali siekti net kelis metrus ilgio. Visų veislių paukščių į parodą neatsivežiau, kai kurioms prasidėjo perėjimo periodas, reikia ramybės, negali jų išbalansuoti“, – sakė paukštininkas, parodoje sulaukęs itin daug žiūrovų dėmesio.
Mums kalbantis, tai vienur tai kitur kilo paukščių kovos. Vido pastebėjimu, dažniausia jos kyla dėl teritorijos nepasidalijimo, o aršesnės būna merginos.
„Peštukinių veislių vištas šalyje aš vienintelis auginu jau keliolika metų. Dar keli mėgėjai jų turi po keletą. Kodėl mane žavi būtent pieštukinių veislių vištos? Teko auginti įvairių kitų veislių, tačiau pieštukinių vištų charakteris, ryškus temperamentas mane užkabino. Tai – įnoringa veislė, vištos aršaus būdo, tarpusavyje nesutariančios. Ir jų išvaizda ekstremali – piktas žvilgsnis, agresyvus stotas, turi plikų kūno vietų. Ne visi nori jas auginti, o man jų priežiūra – ne tik darbas, bet ir malonumas, terapija bei poilsis po darbo dienos“, – teigia V.Baliukonis.
Apie savo dalyvavimą parodoje garsiai pranešdavo ir kalakutų porelė – taip pat auginama Vido. Tai itin retos veislės, amerikiečių priskiriamos nacionaliniam paveldui, Naraganseto kalakutai. Pasak augintojo, jie labai triukšmingi, lyg ir niekuo neišsiskiriantys, žvilgsnio netraukiantys, bet Vidą žavi elegancija. Šios veislės kalakutai nebūna paniurę ar pakumpę. Didelius, itin retus ir brangius kalakutus paprastai augina tik užkietėję fanatikai.
Dažnai pats triušiukas išsirenka šeimininką
Rūtą Jonaitienę, triušių veisėją iš Vilniaus, supo mažiausieji parodos dalyviai. Mat Rūta ant rankų laikė ir norintiems leido paglostyti mielą Madagaskaro nykštukinį avinuką. Veisėjos prašėme patarimų, kaip išsirinkti labiausiai tinkantį švelniakailį? Dešimt veislių triušius auginanti moteris rekomendavo labai atsakingai rinktis gyvūnėlius, kuriems teks viena erdve dalintis su žmonėmis, ypač mažyliais.
Geriausia leisti pačiam triušiukui išsirinkti šeimininką, kad jis jaustųsi puikiai. Jei žmogus gyvūnėliui patinka, šis pats prieina, prisiglaudžia, prašosi būti glostomas. Jei jo kvapas nepatinka, triušis skuodžia kuo toliau. Patelės daugiau bėdų pridaro, atitinkamais gyvenimo momentais, prasidėjus rujai, kuičiasi, viską graužia. Patinėliai būna ramesni.
„Kol vaikai maži, vienų jų prie įsigyto triušiuko negalima palikti. Reikia, kad greta visuomet būtų suaugęs žmogus, išaiškintų, kas galima ir kaip elgtis su gyvūnėliu negalima. Triušiai nemėgsta staigių judesių, tampymo.
Manęs triušiai laukia sugrįžtančios, atidarius duris atstriksi pasitikti. Nors triušiai gyvena apie 5–8 metus, manieji yra sulaukę ir 12-os. Rekomenduočiau pasigrožėti ne tik Madagaskaro nykštukiniais avinukais, bet ir mano auginamais oranžiniais Reksais, kurių kailiukas trumpaplaukis, tarsi nukirptas“, – kalbėjo veisėja Rūta.
Gyvūnų augintojai noriai rodė ir pasakojo parodos lankytojams įdomių dalykų apie vieną ar kitą veislę, suteikė naudingos informacijos.
Edmundas Reimerys, vienas iš veislinių triušių, balandžių ir paukščių parodos organizatorių, kalbėjo: „Pirmą kartą Dzūkijos sostinėje surengta tokio pobūdžio veislinių gyvūnų paroda likome patenkinti. Savo augintinus demonstravo per 20 augintojų, sulaukėme daugiau kaip 3 tūkst. lankytojų. Jų atsiliepimai geri, išsakytas pageidavimas – į kitas parodas, o jas planuojame organizuoti kas antri metai, daugiau kviesti paukštininkų. Vylėmės aktyvesnės prekybos, bet to siekę veisėjai sulaukė pirkėjų, aš taip pat pardaviau keletą veislinių triušių.
Parodoje buvo ir neplanuotų rūpesčių: ruošiantis atidarymui, iš narvo išskrido klaipėdiečio balandis ir įsitaisė palubėje ant lempos. Jį pagauti pavyko tik antrajai parodos dienai baigiantis. Užgesinus šviesas, balandis pats nusileido žemyn.
Dėkojame Alytaus jaunimo centro bendruomenei už geranoriškumą.“
