Be abejo, nepamiršdami, ko atvyko: net ir esant žvarbiam orui ūkininkai palaikė protesto organizatorių dėstomus reikalavimus valdžiai, nušvilpė žemės ūkio ministrą K.Navicką ir tvirtino nesitrauksiantys, kol pasieks savo. Ir pasiekė.
Dar ūkininkų akcijos metu buvo paskelbta, kad bent du jų reikalavimai bus įvykdyti.
Seimas nusiteikęs vasarį rinktis į neeilinę sesiją. Čia tikimasi sumažinti akcizą naftos dujoms, kuris įvestas tik šiais metais. Vietoj daugiau kaip 300 eurų už toną žadama nustatyti beveik simbolinį tarifą – 41 eurą. Tiesa, ateityje jis galėtų didėti, tačiau suteikiant laiko tokių dujų naudotojams ieškoti kitų energijos šaltinių.
Valdantieji taip pat pažadėjo sugrąžinti ir senąją žymėto dyzelino, kuriam taikomas gerokai mažesnis akcizo mokestis, naudojimo tvarką. Mat dabar tokį dyzeliną galima pilti, tarkime, į traktorių ar kombainų bakus, tačiau uždrausta naudoti kitoms ūkio reikmėms. Pavyzdžiui, sunkvežimiuose, kurie gabena jau nukultus grūdus.
Politikai tvirtino, kad jie esą nesibaimina ištaisyti savo padarytų klaidų, o šiais atvejais jų tikrai būta. Tokia pozicija gerbtina, tačiau, kaip užsiminė Seimo Kaimo reikalų komiteto vadovas konservatorius K.Starkevičius, jau atėjo laikas, kad atsakomybę prisiimtų ir šių šleivų pataisų rengėjai.
Kitaip tariant, Aplinkos ministerijos tarnautojai, nes projektai atkeliavo būtent iš šios institucijos.
Žemės ūkio ministerija jau pasibaigus žemdirbių protestui pakluso dar vienam jų reikalavimui – sustabdė pernai patvirtintas daugiamečių pievų atkūrimo nuostatas, kol bus gautas Europos Komisijos įvertinimas.
Galutinio sprendimo tikimasi iki kovo 20 d.
Galima sakyti, kad protestuotojai laimėjo? Trumpalaikiu požiūriu tikrai taip. Tačiau žvelgiant į ateitį kai kurie pokyčiai bus neišvengiami.
Antai 2016 metais ariamoji žemė sudarė daugiau kaip 3 mln. hektarų, arba 47,5 proc. visų šalies žemės naudmenų. Praėjusių metų pradžioje – jau beveik 52 proc. Ne paslaptis, kad dirbamosios žemės plotai labiausiai padidėjo pievų ir ganyklų sąskaita. Todėl, pavyzdžiui, ornitologai jau skambina pavojaus varpais – nykstant pievų įvairovei ir auginant monokultūras drastiškai ėmė mažėti kai kurių rūšių paukščių.
Dėl to, beje, atsakomybę turėtų prisiimti ir žemės ūkio politikos formuotojai.
Net ir premjerė I.Šimonytė užsiminė, kad ilgą laiką valdžia daugiau dėmesio skyrė augalininkystei, bet ne gyvulininkystei – o ji kur kas palankesnė biologinės įvairovės atžvilgiu. Bet verta priminti, kad gyvulininkystės proveržio nematyti ir šios kadencijos metu.
Žinoma, Lietuva gali didžiuotis esanti viena didžiausių grūdų eksportuotojų – bent jau vertinant pagal vienam gyventojui tenkantį kiekį. Kiekvienais metais skelbiamos ataskaitos apie kviečius, išgabentus į Libiją, Egiptą ar kitas Afrikos bei kitų žemynų valstybes.
Per metus mūsų šalyje užauginama apie 7 mln. tonų javų, rapsų ir ankštinių kultūrų. Eksportas siekia apie 5 mln. tonų, o likusi dalis sunaudojama šalies reikmėms.
Augalininkystės ūkiams, ypač stambiausiems, tokia padėtis palanki, nors jų finansiniai rezultatai kiekvienais metais būna skirtingi tiek dėl javų, tiek dėl trąšų kainų.
Bet tokia veikla nėra tvari ne tik ekologiniu, bet ir makroekonominiu požiūriu.
Mat Lietuva, nors priklauso pasaulio turtingiausių valstybių klubu vadinamai Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai, žemės ūkio sektoriuje atrodo kaip trečiojo pasaulio šalis.
Juk eksportuojama paprasčiausia žaliava, kuriai išauginti alinamas dirvožemis.
Dideli kiekiai užsienyje parduodamų lietuviškų grūdų rodo, kad mes iš jų nesugebame pagaminti gerokai aukštesnės pridėtinės vertės produkto, kuris reikštų daugiau darbo vietų mūsų šalyje, o atitinkamai ir daugiau surenkamų mokesčių.
Tiesa, šiokio tokio proveržio galime tikėtis.
Antai Agrokoncernas, kad ir kam labai nepatiktų vienas jo savininkų R.Karbauskis, jau ėmėsi 300 mln. eurų vertės projekto pradėdamas didžiulės gamyklos Kuršėnuose statybas. Čia ketinama per metus perdirbti apie pusę milijono tonų grūdų ir iš jų gaminti krakmolą, glitimą.
Tačiau kad pridėtinės vertės iš augalininkystės sektoriaus būtų gaunama kuo daugiau, reikia dar bent keleto panašių gamyklų. O investuotojams reikėtų jei ne siūlyti lengvatų, tai bent parodyti dėmesį iš valdžios pusės.
Kai žemdirbiai rinksis į protestą kitą kartą, jie turėtų paklausti valdžios (kad ir kokia partija tuomet diriguotų Seimui ir Vyriausybei), kas jiems siūloma ateityje.
Iki šiol per daugiau kaip tris nepriklausomybės dešimtmečius normali ir į ateitį žvelgianti žemės ūkio strategija, apimanti tiek aplinkosaugos, tiek socialines sritis, taip ir nebuvo sukurta.
Tuomet ir atsiranda tokių keistų sprendimų, kurie ūkininkus verčia lipti į traktorius ir traukti Vilniaus link.
