Kai prieš metus įvykusios Fukušimos katastrofos Vokietija nusprendė, kad iki 2022 m. palaipsniui atsisakys branduolinės energijos, ekonomistai susirūpino. Ar šalis sugebės pakeisti savo 17 branduolinių jėgainių, kurios 2010 m. aprūpino 23 proc. šalies elektros energijos poreikių, atsinaujinančiomis energijos formomis? Ar elektros kainos iššoks iki dangaus? Ar toks žingsnis sukels pavojų Vokietijos pramonei?
Prireiks daugelio metų, kol paaiškės tikslūs atsakymai. Tačiau Energiewende, kaip vokiečiai vadina radikalų šalies energetikos politikos posūkį, jau aiškiai parodė vieną dalyką: keturios šalies didžiosios elektros kompanijos, kurios jau praėjusiais metais buvo priverstos uždaryti savo aštuonias branduolines jėgaines, yra tarp patyrusiųjų didžiausius nuostolius. Ir jų likimas gali atgaivinti eretiškas mintis apie tai, jog sprendimą atsisakyti atominės galios reikėtų atidėti.
Prieš penkerius metus Vokietijoje buvo plačiai laikyta, kad didysis ketvertas – „E.ON“, „EnBW“, „RWE“ ir „Vattenfall“ – veikia kaip kartelis. Jie tiekė 86 proc. elektros energijos ir kontroliavo didžiąją dalį skirstymo tinklų. Pelnas buvo didžiulis, akcijų kainos – aukštos, o šios pramonės šakos vadovai – laukiami svečiai Berlyno kanceliarijoje. Trumpai tariant, Vokietijos energetikos gigantai džiaugėsi geru gyvenimu.
Tačiau vėliau laimė nuo jų nusisuko. Vienas po kito, įmones sukrėtė du skaudūs smūgiai. Pirmąjį jos dar galėjo atlaikyti: Europos Komisija jas privertė atsieti jų perdavimo tinklus. Tačiau pasekmes dar labiau apsunkino Energiewende, kuris mažina šių įmonių pastoviausią pajamų šaltinį. Visos branduolinės jėgainės turi būti sustabdytos iki 2022 m. Tačiau nepaisant uždarymo, iki 2016 m. įmonės turi mokėti branduolinio kuro mokestį, kuris sudaro apie 2,3 mlrd. eurų (beveik 8 mlrd. litų) per metus.
Tuo metu tūkstančiai subsidijuojamų vėjo ir saulės jėgainių pančioja įprastinės energijos elektrinių pelno pajėgumus. Ankstesnė vidurdienio meto gigantų pateikiama aukščiausia elektros kaina mažėja dėl saulės energijos, o žiemos vėjai nupučia pelno maržą, kurią turėjo didelės ir nelanksčios jėgainės.
Ironiška, kad nepaisant šios žalos, vartotojai ir daug elektros energijos suvartojančios pramonės šakos vis tiek tikisi, kad elektros energijos jėgainės tieks energiją tais laikotarpiais, kai saulės ir vėjo jėgainės neveikia. Praėjusį vasario mėnesį, kai visos aktyvios branduolinės jėgainės veikė visu pajėgumu, Vokietijos energijos gamintojai vos sugebėjo išlaikyti degančias šviesas. Ar Vokietija išliks apšviesta ir ateinančią žiemą? Atsakymą parodys tik laikas.
Įmonėms reikia kurti naujus pajėgumus, tačiau į ką jos galėtų investuoti, stabdant branduolinių jėgainių ir senstančių tradicinių elektrinių veikimą? Jūrinės vėjo jėgainės yra brangios, o iš jų gaunamos pajamos nenuspėjamos. Dujų kainos – žemos ir nestabilios, todėl dujomis kūrenamų jėgainių pelnas pernelyg neaiškus. Šiuo metu patrauklios naujos anglimi kūrenamos elektrinės gali prarasti patrauklumą, išaugus mokesčiams už anglies dvideginio išmetimą, kas atrodo itin tikėtina. Todėl beveik neįmanoma apskaičiuoti būsimą naujos jėgainės pelną per ateinančius 20 ar 30 metų.
Tačiau neaiški ateitis įsibėgėjusio antibranduolinio judėjimo nestabdo. Net dauguma pačių verslo pasaulio atstovų ir energijos milžinų remia – bent jau viešai – laipsnišką branduolinės energetikos atsisakymą, nepaisant sparčiai kylančių elektros energijos kainų. Pagal įvairius paskaičiavimus, radikaliai pakeitus energetikos politikos kryptį, iki 2020 m. vartotojų kainos pakils 20–60 proc. Be to, skatinant investicijas į naujas tradicines jėgaines, gali prireikti naujų subsidijų, reikalingų atlyginti už atsarginius pajėgumus arba saugomus elektros energijos išteklius.
Taip pat yra tikimybė, kad bus įrodytas tokio radikalaus šalies energetikos politikos posūkio neteisėtumas. „E.ON“ ir „RWE“ Vokietijos Konstituciniam Teismui pateikė ieškinius, kuriuose teigia, kad staigus branduolinių jėgainių uždarymas prilygsta ekspropriacijai. Užsienio investuotoja „Vattenfall“ (kurią valdo Švedijos vyriausybė), siekdama žalos atlyginimo, kreipėsi į arbitražą Vašingtone, Kolumbijos apygardoje. Patenkinus šiuos ieškinius, Vokietijos vyriausybei gresia 15 mlrd. eurų (apie 50 mlrd.litų) nuostoliai.
Vokietijoje niekas nedrįsta atvirai kalbėti apie nuosprendžio vykdymo atidėjimą branduolinei energetikai, nors netiesiogiai lobizmas ir toliau vyksta. Vokietijos pramonės federacijai darant spaudimą Ekonomikos ministerijai, ši pradėjo radikalaus energetikos politikos posūkio „stebėsenos“ procesą, atsižvelgdama į tai, kad, prireikus, jo eigą būtų galima keisti, bet neminėdama žodžio „branduolinis“. Ypač daug elektros energijos naudojančios pramonės šakos yra susirūpinusios, kad kylančios elektros kainos nepakenktų jų konkurencingumui. Lobistų grupė „Vokietijos atominis forumas“ (angl. „The German Atomic Forum”) įspėja, kad šalies branduolinė kompetencija – pagal lygį nusileidžianti tik Prancūzijai – pamažu nyks. Nors jos vis dar reikia dabartinėms elektrinėms eksploatuoti ir jų eksploatacijai nutraukti, Vokietijoje beveik nelieka paskatų rinktis karjerą branduolinės energetikos srityje. Pavyzdžiui, bendrovė „Siemens“ vis dar eksportuoja branduolinėse elektrinėse naudojamus komponentus, tačiau jos jau nebedomina branduoliniai projektai.
Nors kadaise energijos milžinai buvo tapę nepriimtina Vokietijos įvaizdžio dalimi, dabar niekas itin nesidžiaugia tokia jų baigtimi. Ar Vokietija visam laikui atsisveikina su branduoline energija? Diskusijos, kuriose siūloma sugrąžinti energetikos politikai pirminę kryptį, nenutils.
