Trečiadienį Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija (LŠTA) laišku kreipėsi į ministrą A. Sekmoką prašydama suteikti aiškumo apie rugpjūtį, po Vyriausybės atostogų, numatomą teikti šilumos gamybos ir tiekimo veiklų atskyrimo įstatymą.
Šilumos tiekėjai atkreipė dėmesį, kad ministras žadėjo įstatymo projektą aptarti su visuomene ir šilumininkais. Praėjo kelios rugpjūčio savaitės, bet nei jie, nei visuomenė apie šilumos gamybos ir tiekimo atskyrimą didžiuosiuose miestuose nieko neišgirdo. Labiausiai neaišku, ką visa tai reiškia vartotojams, kuriuos po kelių mėnesių prislėgs rekordiškai brangus šildymo sezonas.
Ką nuo ko ketinama atskirti?
Energetikos ekspertai pradeda abejoti, ar pats A. Sekmokas ir net premjeras Andrius Kubilius išmano, kokia bus ta šilumos ūkio reforma. Kai kam net kyla įtarimų, kad kalbos apie ją tėra priešrinkiminis triukas. Aišku viena: po Seimo rinkimų šilumos kainos taip žiebs vilniečiams, kauniečiams ir kitiems didmiesčių gyventojams, kad praėjusio šildymo sezono sąskaitos atrodys kaip nutolusi svajonė.
Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos (LEKA) prezidentas Valdas Lukoševičius portalui lrytas.lt sakė, kad iki šiol neaišku, apie kokio lygio šilumos ūkio sektorių atskyrimą kalbama: „Jeigu turimos omenyje sąskaitos, apmokėjimų sistema, tai jau šiandien visa tai atskirta. Bet jei norima atskirti ir turtą, bus blogai.
Nuo gamybos sektoriaus atskirtos tiekėjų įmonės bus silpnos, šilumos tiekimas nuolat susidurs su nesklandumais. Tokiu atveju daugiabučių gyventojai tikrai už šilumą tikrai nemokės mažiau, bet beveik užtikrintai viduržiemyje kalens dantis, įvykus šilumos tinklų avarijai. Silpnos tiekėjų įmonės neišgalės atnaujinti vamzdynų“.
Kodėl Kaunas mokėjo brangiausiai?
Europos komisijos energetikos ekspertas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius Vidmantas Jankauskas stebėjosi, kodėl gamybą nuo tiekimo užsimojusi vyriausybė remiasi ES direktyva, kurios nėra: „ES dokumentuose kalbama apie elektros ir dujų sektoriaus pertvarkas, bet niekur nerašoma, kad tokią pačią schemą reikia taikyti ir centralizuoto šildymo ūkiui".
Chaotiška Vyriausybės šilumos ūkio politika energetikos žinovams tapo sunkiai įmenama mįsle. Jų požiūriu, valdžia elgiasi kaip primityvių genčių šamanai, savo išmanymą demonstruojantys pranešdami, kad saulė tekės rytuose, o nusileis vakaruose.
„Apie šilumos gamybos ir tiekimo sektorių atskyrimą politikai kalba kaip apie išganingą naujovę, nors tokio atskyrimo pavyzdys yra Kaunas. Antrajame pagal dydį mieste jau seniai atskirti tie sektoriai. „Gazprom“ elektrinė gamino, „Kauno energija“ tiekė – ir kas iš to? Kauniečiai už šilumą mokėjo bene brangiausiai Lietuvoje“, – aiškino LEKA prezidentas V. Lukoševičius.
Jo nuomone, valdžios atkakliai brukama šilumos ūkio sektorių atskirtis visų pirma nukreipta prieš vilniečius. „Vilniaus energija“ savo žinioje turi ir elektrinę, ir paskirstymo sistemą.
„Būtent ši bendrovė, turinti galimybę panaudoti Prancūzijos kompanijos „Dalkia“ investicinį potencialą, gali tapti svarbiausia grandimi kuriant biokogeneracinių jėgainių tinklą, pigesnė, alternatyvi brangioms dujoms energija šildytų miestiečių butus“, – tvirtino mokslininkas. Tačiau jo ir panašiai mąstančiųjų nuomonė valdžiai nerūpi.
Valdiška šiluma nebus pigesnė
Jau dabar akivaizdu - Vyriausybė yra nutarusi sukti visai kitu keliu. Neseniai energetikos ministras pareiškė, kad Lietuvai reikalinga bendra šilumos tinklų įmonė. Pasak jo, privačios įmonės nebūtų suinteresuotos išlaikyti tokį verslą, todėl neatmetama versija, kad tokia įmonė gali būti valdoma valstybės. Iš esmės jam pritarė ir premjeras, teigdamas, kad privatūs šilumos tiekėjai apsunkina konkurenciją šilumos ūkyje, sudaro sąlygas neskaidriai veiklai.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) direktorių Žilviną Šilėną tokie pareiškimai apstulbino. „Visiškai suvalstybinti šilumos ūkio valdymą būtų žingsnis atgal. Pasaulio praktika rodo, jog be privačių investicijų šilumos ūkis negali efektyviai veikti. Ir jau tikrai neatpigs šiluma vartotojams, jei bus uždrausta šilumos įmones nuomoti privačiam kapitalui. Įsigalės valstybinė monopolija, o tai reiškia kainų šuolį“, – teigė Ž. Šilėnas.
LLRI direktorių nustebino ministro pozicija, pagal kurią išeitų, jog valstybiniame šilumos tinklų sektoriuje būtų daugiau skaidrumo, nei privačiame.
„Kodėl tik neseniai išleistas valstybės įmonių valdomo turto registras? Neaišku, kodėl reikėjo dvidešimt metų skaičiuoti valstybinių įmonių turtą, jei viskas ten skaidru“, – stebėjosi Ž. Šilėnas.
Kai dešinieji tampa marksistais
Kodėl konservatoriai prabilo tarsi sovietinių laikų socialistinės ekonomikos vadovėlių prisiskaitę studentai marksistai?
Esama labai negerų požymių, kurie gali lemti nemažos dalies visuomenės dar didesnį nuskurdinimą. Ar puolimas prieš privačius šilumos tinklų nuomotojus ir investuotojus nėra susijęs su viešai neišreikštu, bet jau įgyvendinamu tikslu: dešimtmečiams pasodinti Lietuvą „ant dujų adatos“?
Apie tai neseniai yra kalbėjęs ir ekonomistas, Lietuvos banko valdybos narys Raimondas Kuodis: „Man dabar yra baisu, kad Lietuva perinvestuos, išeinant iš tos prielaidos, kad tiek daug metų nieko nebuvo daroma, kad dabar reikia perreaguoti – pristatyti alternatyvų, kad narkomanas, galėtų gauti dujų bet kada. Jeigu nebus vienos adatos, reikia kad būtų dar trys".
Tik vietoj seno rusiško švirkšto įduoti naują su lietuvišku prekės ženklu: suskystintų gamtinių dujų terminalas (SGD). Bet turinys, dujos, būtų daugiausiai tokios pat rusiškos. Ir, tikėtina, brangesnės, nei dabar.
Pirmasis Vyriausybės energetinės politikos prieštaravimas: SGD pateikiamas kaip nepriklausomybės nuo rusiškų dujų variantas. Bet nepriklausomi ekspertai yra apskaičiavę, kad SGD jei ir nepadidins, tai tikrai nesumažins priklausomybės nuo „Gazprom“ ir labai mažai galimybių, kad dujos vartotojams iš viso atpigs.
„Gali atsitikti atvirkščiai. Juk terminalui reikės kasmet 200 – 250 mln. lt investicijų – laivui išsinuomoti, infrastruktūrai. Didžiausią dalį dujų sudarys rusiškos, o kiti tiekėjai galimai orientuosis į „Gazprom“ kainas. Šios išlaidos vienaip ar kitaip guls ant vartotojų pečių. Terminalas apsimokėtų, jei jis būtų statomas visoms trims Baltijos šalims. Pagaliau aiškėja, jog dujų iš terminalo reikia ne visiems ir anaiptol ne didžiausiems šios žaliavos vartotojams“, – kalbėjo EK ekspertas V. Jankauskas.
Tiesa, visi, išreiškiantys bent menkiausių abejonių dėl tokių projektų, rizikuoja atsidurti primityvios, bet garsios viešųjų ryšių akcijos juodąjame sąraše - esą prieš šiuos sumanymus gali agituoti tik Kremliaus draugai. Tačiau šis kaltinimas turi vieną rimtą trūkumą: valdžios planų kritikai pasisako apskritai prieš dujų naudojimą, o tie, kurie tuos planus kuria, Lietuvos ateitį sieja tik su šiuo energetiniu šaltiniu, kurio tiekimą regione kontroliuoja ir kontroliuos Maskva. Todėl būtent ji yra suinteresuota išlaikyti kuo daugiau šalių ekonomikų nuo dujinės priklausomybės. Visa kita - tik maskuotė masėms, pridengta primityvoku propagandiniu šydu.
Kam reikia terminalo?
Pastaruoju metu visi energetiniai projektai yra lydimi propagandinio šurmulio, o valdžiai tarnaujančių leidinių rašiniai apie energetiką gan primityviai iliustruojami raudonomis žvaigždėmis ir rusų tankais. Tačiau skaičiai - viešai prieinami, o apie tokius projektus reikia diskutuoti ne skaičiais. Faktas: SGD terminalo schema remiasi teoriškai teisinga prielaida, pagal kurią Lietuvos bendras dujų poreikis yra 3 mlrd. kubinių metrų. Bet praktiškai tai nereiškia, kad reikia būtent tokio dydžio terminalo.
Daugiausia dujų suvartoja „Achemos“ gamykla (1,5 mlrd. kubinių metrų per metus). Po to – šilumos ūkis (vieną milijardą). Kiti vartotojai – gyventojai (0,3 mlrd.) ir likusi pramonė (neskaitant „Achemos“ - 0,2 mlrd.)
Terminalas būtent ir numatytas tokiam kiekiui – 3 mlrd. kubinių metrų. Viskas atrodo logiška, bet čia ir prasideda valdiškos suktybės, kurias jau yra įvardiję nepriklausomi ekspertai ir kurių pastabas atkakliai ignoruoja valdžia.
Didžiausia bėga - „Achema“ iškrenta iš terminalo katilo. mat šį ūkio milžinė turi atskirą sutartį su „Gazprom“, pagal kurią dujas perka pigiau, nei Lietuvos valstybė, o ta sutartis galios dar daugelį metų. Brangių per terminalą gautų dujų ji nepirks - tai būtų neekonomiška.
„Jeigu iš schemos iškrenta didžiausi vartotojai, lieka tik gyventojai ir pramonė, kurie ir turės padengti atsiradusias dujų paklausos skyles“, – aiškino V. Jankauskas.
Tačiau jeigu iš terminalo klientų pasitrauktų dar ir šilumininkai, kurie labai rimtai ketina pereiti prie biokuro, dujos gyventojams pabrangtų iki kosminių aukštumų.
Atmetė investuotojų pasiūlymą
Todėl Vyriausybė, į savo žaidimus įtraukusi net prezidentę, ir nusitaikė į šilumininkus, stengdami juos išlaikyti kaip dujų pirkėjus. Ji nesutiko leisti privatiems investuotojams statyti biokogeneracinės jėgainės Vilniuje, nors Prancūzijos verslininkai žadėjo 500 mln. lt. ir iš Vyriausybės prašė tik palankių sąlygų investicijoms.
Valdžia stojo piestu, o iš Prezidentūros pasigirdo skambūs žodžiai apie aferą. Žinia tautai aiški - vagių kėslai, tačiau nauda - abejotina, nes šilumos kainos vilniečiams augs proporcingai brangstančioms rusiškoms dujoms.
Europos Komisijos ekspertas V. Jankauskas pastebėjo ir antrąjį, jo nuomone, simptomišką dabartinės valdžios energetinės politikos prieštaravimą: „Seimas patvirtino vyriausybės parengtą energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos strategiją, Europos Sąjungai iškilmingai pasižadėjo vystyti atsinaujinančių išteklių energetiką. Bet faktiškai viskas daroma atvirkščiai“.
Šilumos įmonėms – trupiniai
Vyriausybės nepalankumą bioenergetikai rodo ir ES bei valstybės paramos skirstymo strategija.
Iš 2004 – 2013 metų valstybės ir ES paramos 3 mlrd. Lt. buvo skirta vandentvarkai, 500 mln. Lt. atliekų rūšiavimui ir tik 145 mln. – šilumos tiekimo įmonėms, nors Lietuvos gyventojai šildymui išleidžia daugiausiai pinigų.
Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos prezidentas V. Lukoševičius atkreipė dėmesį į dar vieną būdingą šilumos ūkio „keistosios reformos“ detalę: Vyriausybė bioenergetiniam šildymui diegti numatytus pinigus savivaldybėms išskirstė po 5 mln. lt., neatsižvelgdama į miestų dydį.
Mažiems miestams šių pinigų užteko ir jie pasistatė pakankamo galingumo jėgaines pigesnei šilumai gaminti. Vilniui, Kaunui, kitiems didiesiems miestams tai katino ašaros, jų nė iš tolo neužtenka net mažiausiai šilumos ūkio pertvarkai pagal atsinaujinančios energetikos projektus.
„Šie faktai labai aiškiai rodo, jog apie atsinaujinančią energetiką ir energetiką priklausomybę viešai kalbanti vyriausybė faktiškai mato Lietuvą kaip dujų valstybę, prikaustytą prie žaliavų iš Rytų grandinių“, – padarė išvadą ekspertas.
„Be dujų Lietuva pražūtų"
Ką ir kodėl daro Energetikos ministerija nėra nusiteikusi aiškinti nei visuomenei, nei žiniasklaidai. Todėl ir šį kartą buvome paprašyti pateikti klausimus raštu. Tokiu pat būdu į juos buvo ir atsakyta.
Portalui pateiktame ministerijos atsakyme į kritinius ekspertų argumentus rašoma, kad Vyriausybė pripažįsta biokuro svarbą, bet pabrėžiama, jog be dujų šilumos ūkis neišsilaikys. Taip pat ministerija tvirtina, jog naujasis Šilumos ūkio įstatymas, kaip ir kiti įstatymų projektai, bus aptariamas su visais suinteresuotais asmenimis – ne tik su šilumos tiekėjais, bet ir su vartotojais.
„Reikėtų pažymėti, kad planuojama reforma visų pirma siekiama užtikrinti veiksmingą konkurenciją šilumos gamybos dalyje, o valstybė turi atsistoti tarp monopolininkų ir šilumos vartotojų tam, kad būtų atstatytas ekonomiškai pagrįstas interesų balansas. Dabar šis balansas yra pažeistas, todėl vartotojai yra tapę silpnąja puse, kuriai sunku apginti savo interesus“, – teigiama oficialiame rašte.
Ministerijos nuomone, diegti biokurą yra viena iš efektyvių priemonių mažinant šilumos kainas. Pagal Nacionalinę energetinės nepriklausomybės strategiją centralizuotos šilumos tiekimo sektoriuje planuojama biokuro dalį padidinti nuo šiuo metu esamų 20 proc. biokuro sunaudojimo šilumos gamybai iki 60 proc. 2020 metais. Konkretūs biokuro katilinių plėtros projektai šiandien yra savivaldybių kompetencijoje.
Tačiau ministerija atkreipia dėmesį, jog net ir maksimaliai išnaudojant biokuro galimybes, Lietuvoje dujų vartojimas neišvengiamas dėl technologinių ir ekonominių priežasčių. SGD terminalas yra efektyviausias būdas užtikrinti dujų tiekimą rinkos, o ne monopolinėmis, kainomis, todėl jis bus svarbus ir įgyvendinus biokuro plėtros projektus.
