„Ne klaida”, – šyptelėjo bendrovės „Kauno tiltai” valdybos pirmininkas Nerijus Eidukevičius. – Mūsų įmonė ir anksčiau yra dirbusi geležinkelių statybos sektoriuje.”
Pustuštis kelių sektoriaus pinigų krepšelis ir valstybės skatinama nekorektiška konkurencija kelių tiesimo įmones verčia griebtis kitos veiklos. Jos vis dažniau surikiuoja savo techniką prie tiesiamų geležinkelių, atnaujinamų vandens ar oro uostų ir imasi darbų net elektros energijos sektoriuje.
„Kauno tiltų” patirties krepšyje – Klaipėdoje esančios prekinių traukinių geležinkelio stoties „Draugystė” ir Kauno geležinkelio tunelio rekonstrukcija.
Šiuo metu geležinkelių projektai bendrovei tapo ypač svarbūs. Mat ji, sumažėjus užsakymams kelių ir tiltų statybos sektoriuje, radikaliai plečia savo veiklą ir imasi, atrodytų, kelininkams neįprastų darbų geležinkelio, vandens uostų, energetikos tinklų statybos srityse.
Dirba daugiau
Lietuvos kelių tiesimas, sunkmečiu nurėžus kone pusę anksčiau skirto finansavimo, ir toliau traukiasi. Šioje srityje dirbančioms įmonėms tenka vis aršiau konkuruoti.
Norėdamos gauti valstybės užsakymų, viešųjų pirkimų konkursuose jos rizikuodamos siūlosi darbus nudirbti už ypač mažas kainas, realiai – už savikainą.
Taip jos bando neprarasti savo rinkos dalies, kad galėtų išsaugoti darbuotojus ir gamybos bazes.
Prieš krizę – iki 2008-ųjų rudens – buvo skelbiama daug ir didelės vertės transporto infrastruktūros konkursų. Vėliau jų smarkiai sumažėjo. Nors pernai ir šiemet konkursų skaičius ūgtelėjo, jų vertė tapo daug menkesnė.
Dideliems projektams įgyvendinti valstybės institucijos vienu kartu neįstengia parūpinti pinigų, todėl juos skaido į etapus ir kiekvienam skelbia atskirą konkursą. Todėl kelininkų bendrovės, norėdamos išlaikyti metinę apyvartą, turi daug labiau pasistengti.
Pavyzdžiui, „Kauno tiltai” (kartu su antrinėmis įmonėmis) 2008-aisiais Lietuvoje dalyvavo 118 kelių tiesimo konkursų, o pernai – jau 221.
Tačiau didesnę apyvartą bendrovė pasiekė būtent prieš ketverius metus. Mat tam, kad pavyktų surinkti panašų projektų kiekį, šiuo metu tenka plušėti smarkiau.
Naftotiekių dar netiesia
Pastaruosius du dešimtmečius įmonė „Kauno tiltai” ėjo įprasta vaga: tiesė kelius ir statė tiltus.
Iš pastarosios veiklos pramisti sunkoka, nes tokių paslaugų poreikis mūsų šalyje nuolat menkėja.
„Įmonės užsakymų portfelyje visada buvo daugiau kelių tiesimo nei tiltų statybos projektų. Tačiau ilgainiui technologijos keitėsi, tobulėjo ir jas šiuo metu galima pritaikyti panašiose srityse. Todėl nuo 2006-ųjų tapome transporto infrastruktūros įmone ir ėmėmės kitokių darbų”, – kodėl pakito įmonės veiklos pobūdis, paaiškino N.Eidukevičius.
Transporto infrastruktūra – ne tik keliai, bet ir kelio statiniai, geležinkeliai, oro uostai, vandens uostai, inžineriniai tinklai. Ši infrastruktūra – tai ir dujų, ir naftos, ir elektros transportavimas.
„Taip toli, iki dujų ar naftos, dar nenuėjome, bet elektros energijos transportavimą jau šiek tiek užkabinome”, – sakė N.Eidukevičius ir netruko išvardyti priežastis, kodėl ėmėsi tai daryti.
Mat įmonė jau turėjo patirties tiesiant elektros energijos perdavimo linijas, kurias miestuose tiesė kartu su naujomis gatvėmis. Patirties ji sukaupė įrengdama apšvietimą ir Vilniaus–Kauno magistralėje.
„Žinoma, yra dirgiklių, kurie tam tikrais atvejais priverčia greičiau apsispręsti. Sunkmetis buvo vienas veiksnių, paskatinusių plėsti paslaugas.
Kitas – darbšti, kūrybinga ir savotiškai agresyvi darbuotojų komanda. Specialistai trokšta tobulėti, bet kelių srityje vietos tam lyg ir nebėra. O paslaugų plėtra atveria daugiau galimybių”, – kalbėjo N.Eidukevičius.
Apšilo ir užsienyje
„Normalus karas”, – paklausus apie įmonės veiklą užsienyje, Lenkijoje ir Latvijoje, šyptelėjo N.Eidukevičius.
Apie 2006-uosius, kai sunkmečio dar nė nebuvo justi, „Kauno tiltai” įkėlė koją į Lenkiją.
Bendrovė kaimyninėje šalyje įgyvendino keletą transporto infrastruktūros statybos projektų, kurių didžiausias – Balstogėje rekonstruota Generolo S.Maczeko gatvė. Šio projekto vertė siekė apie 131 mln. litų.
„Šiuo metu Lenkijoje verslo sąlygos, palyginti su 2006-aisiais, smarkiai pasikeitė. Nors ši šalis ir skiria daug pinigų kelių infrastruktūrai, baigus didžiąją kelių rekonstrukciją, skirtą 2012-ųjų futbolo čempionatui, rinka susitraukė kelis kartus.
O statybos pajėgumai, verčiantys kelininkų įmones priimti neadekvačius sprendimus ir skatinantys nenormalią konkurenciją, liko tokie patys”, – užsiminė N.Eidukevičius.
Be to, kiekviena valstybė gina ir savo gamintojus, ir paslaugų teikėjus. Kad ir kas būtų surašyta ES direktyvose, susijusiose su laisvu paslaugų tarp ES valstybių judėjimu, vis dėlto kiekviena jų turi savos rinkos gynybos priemonių.
„Į Lenkiją vos ne vos įsiprašėme. Iš pradžių įsigijome lenkiškų įmonių ir jų vardu vykdėme užsakymus.
Tokią plėtros galimybę teko naudoti vien todėl, kad pavyktų įveikti tam tikrus barjerus, trukdančius teikti paslaugas. O tai – signalas, kad rinka ginasi”, – aiškino N.Eidukevičius.
Pirmoji sėkmė – Latvijoje
Sukaupusi patirties, kaip prisibelsti į kaimynų duris, įmonė „Kauno tiltai” įsiprašė pas latvius.
Latvijoje ji neįsigijo vietos įmonių. Bet trejus metus bendrovės žmonės dirbo, nagrinėdami teisinę situaciją, ieškodami rangovų, tiekėjų. Šįmet, įveikus nemenkus kaimynų barjerus, jų triūsą vainikavo sėkmė.
Rugsėjį „Kauno tiltai” Latvijoje gavo pirmąjį užsakymą. Pagal sutartį, iki kitų metų spalio įmonė išasfaltuos Latvijos rytuose esančio valstybinės reikšmės kelio Rėzeknė–Gulbenė 10 kilometrų ruožą ir rekonstruos metalinį tiltą per Pededzės upę.
Projekto vertė be pridėtinės vertės mokesčio – 4,3 mln. latų (21,2 mln. litų).
„Tikimės, kad latviams galėsime parodyti, jog esame gerai technologiškai pasirengę. Jie turėtų atkreipti dėmesį į mūsų įmonės išskirtines savybes – kokybiškus produktus ir paslaugas”, – sakė N.Eidukevičius.
Deja, Latvijoje, kaip ir kitose šalyse, viešųjų pirkimų konkursuose svarbiausias atrankos veiksnys yra mažiausia kaina. Todėl įmonės, kurios dėl kokybiškų paslaugų investuoja į technologijas ir specialistus, neretai lieka nelaimėjusios konkurso.
Mat juose vertinama tik tai, kas šiuo metu apčiuopiama: projekto sąnaudos. Bemaž nekreipiama dėmesio, kiek jų dar prireiks ateityje, eksploatuojant kelią, tiltą ar kitokį statinį.
Kokybiška kelininkų paslauga – tai ne tik geras kelias. Tai ir mažiau avarijų, ir rečiau gendantys automobiliai, ir mažesnės degalų sąnaudos.
Daugybė veiksnių skatina pirkti brangesnį, bet kokybišką produktą. Tačiau retai kada kelininkams per viešuosius konkursus tai pavyksta įrodyti.
Geležinkeliai – lyg priebėga
„Sunkmečiu ir mes metėmės prie geležinkelių”, – pratarė kelių tiesimo įmonės „Eurovia Lietuva” direktorius Stanislovas Kablys. Vis dėlto pasukti įmonės vairą kitos veiklos link įmanoma tik turint patirties ir išmanančių specialistų.
Anot S.Kablio, nauja veikla šiuo metu leidžia kelininkų įmonėms lengviau kvėpuoti. Tačiau tai laikina, nes šios srities projektų nėra daug.
Pasak pašnekovo, „Lietuvos geležinkeliai”, ilgokai mindžikavę prie „Rail Baltica” projekto, šiuo metu sukėlė finansavimo sprogimą, todėl maždaug trejus ketverius metus projekto dalyviams teks plušėti išsijuosus. Po to gali vėl atsiverti tuštuma.
„Kelininkų, kurie nėra sukaupę patirties, geležinkelininkų projektai neišgelbės. Juk tai bus trumpalaikiai darbai.
O suremontuoti vieną ar kitą ruožą, pakeisti pabėgius gali ir patys geležinkelininkai. Jie tam turi savo įmonę”, – aiškino „Eurovia Lietuva” vadovas.
Šiuo metu „Eurovia Lietuva” su „Lietuvos geležinkeliais” yra sudariusi dvi sutartis. Pagal vieną jų įsipareigojo rekonstruoti 25 kilometrų geležinkelio ruožą Palemonas–Gaižiūnai, pagal kitą – elektrifikuoti geležinkelio juostą iš Vilniaus į Naująją Vilnią.
Dar pora bendrovės pasiūlymų „Lietuvos geležinkeliams” šiuo metu yra svarstomi.
Valstybės saugikliai neveikia
Kitos, smulkesnės veiklos bendrovė kratosi.
„Galėjome dalyvauti rajonų projektuose, skirtuose vandentiekio ir nuotekų tinklams tiesti. Nors turime ir galimybių, ir patirties, apskaičiavome, kad neverta jų griebtis.
Tokie projektai šiuo metu žlunga vienas po kito.
Juk konkursų metu buvo pasiūlytos beprotiškai mažos kainos”, – kalbėjo S.Kablys.
Jo nuomone, kiekviena įmonė turėtų daryti tai, ką geriausiai moka. Kelininkų įmonės yra suinteresuotos tiesti kelius ir, jei tik įmanoma, stengiasi nesiblaškyti.
„Užtat statybos įmonės bando lįsti į mūsų sektorių, neturėdamos jokios įrangos, ir viena po kitos nusvyla nagus. Jos siūlo konkursams kainas, nė nežinodamos, už kiek nusipirks asfalto.
Tai – nenormalu. Valstybei terūpi, kad būtų didelė konkurencija. Jei silpnesni bankrutuoja, jai nė motais. Bet bankrotas nėra šventė. Tai ženklas, kad valstybės saugikliai neveikia”, – kalbėjo S.Kablys.
Jo teigimu, prastų pavyzdžių netrūksta. Būta kelininkų, kurie plačiai užsimojo – pradėjo statyti gyvenamųjų namų kvartalus, tačiau galiausiai visko neapžiojo ir sužlugo.
Nutarė nesiblaškyti
Bendrovė „Fegda” liko ištikima kelių sektoriui. „Apsižvalgėme ir nepuolėme nei į kitas rinkas, nei į kitus sektorius”, – sakė šios įmonės vadovas Žydrius Baublys.
Įmonė apie 2010-uosius bandė dalyvauti Lenkijoje vykusių projektų konkursuose.
Anot Ž.Baublio, laimė, kad jų nelaimėjo. Įmonės, kurioms tai pavyko, dabar nebeegzistuoja: užsikrovusios nepakeliamą naštą jos bankrutavo.
Nuo sunkmečio „Fegdai” pavyko atsiplėšti racionaliau pradėjus naudoti išteklius ir persvarsčius rinkodarą.
„Įvertinome savo klaidas. Pasirodo, jų darydavome. Dėl to siūlydami kainą pralaimėdavome konkursus”, – sakė Ž.Baublys.
Pastaruoju metu „Fegda” gyveno ne tik iš valstybės, bet ir iš privačių įmonių užsakymų.
Pavyzdžiui, po ilgesnės pertraukos šiemet ir pernai įrengė teritorijas prie naujų prekybos tinklų ar degalinių. O kitąmet tikisi, kad duonai pavyks užsidirbti gavus logistikos centrų užsakymų.
