Iš silpniausiųjų valdžia gali atimti viską. Tai patyrė tūkstančiai ypač sunkiai sergančių žmonių. Sunkmečiu buvo sumažintos ne tik jiems prižiūrėti skirtos išmokos: jie neteko ir transporto išlaidų lengvatos.
Tuometį valdžios sprendimą žmonės palydėjo atodūsiu: „Ką padarysi, visiems sunku.”
Bet jų nuolankumu tuomečiai valdantieji pasinaudojo dar kartą. Prieš metus sugrąžinę lengvatą – 32,5 lito mėnesio kompensaciją transporto išlaidoms, apie tai garsiau neprasižiojo.
Todėl daugybė sunkių ligonių ar jų artimųjų gerokai vėlavo susitvarkyti dokumentus ir prarado dalį pinigų.
Kadangi teisę į tokią kompensaciją turi maždaug 120 tūkst. neįgaliųjų, galima spėti, kad valstybės biudžetas kas mėnesį, bent jau 2012-ųjų pradžioje, sutaupė po 5,5 mln. litų.
Taupo ir dabar. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, šiemet transporto išlaidas numatyta kompensuoti 56,5 tūkst. neįgaliųjų – perpus mažiau, nei jų mokėta iki sunkmečio.
Ligos patale – 7 metai
„Tai patyčios iš sunkiai sergančių žmonių, – 76 metų vilniečio Juozapo Švedo balse justi graudulys. – Taip jau yra, kad Lietuvoje valdžiai geras pensininkas yra miręs pensininkas, o ypač – neįgalusis.”
Slėpdamas jaudulį, Juozapas apklostė lovoje gulinčią 75 metų žmoną Oną Salomėją. „Ar gerai?” – paklausęs kaip atsakymo sulaukė jos šypsnio.
Insultas prieš septynerius metus ją prikaustė prie patalo.
2005-aisiais, gruodžio 24-ąją, kai liko susėsti prie Kūčių vakarienės stalo, greičiau nei šventė į Švedų namus atslinko nelaimė.
Žmona, su kuria Juozapas ką tik kalbėjo, tarėsi, dengė stalą, staiga ėmė klupinėti.
„Iškviesti greitąją?” – Juozapas sunerimo pamatęs, kad ji sunkiai paeina.
„Ne”, – Ona Salomėja dar papurtė galvą ir kaipmat susmuko ant sofos.
Tuometė Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė, slaugos ligoninė, dar vienas nedidelis insultas, vėl ligoninė – taip prasidėjo iki šiol besidriekiantis buvusios ekonomistės Onos Salomėjos ligos kelias.
Ligonis slaugo ligonį
Aštuntus metus ją slaugo transporto inžinieriumi kone penkis dešimtmečius dirbęs Juozapas.
„Žmona tapo neįgali. Ją būtina nuolat prižiūrėti. Laimė, tuo metu, kai ji susirgo, pats buvau šiek tiek stipresnis.
Nors širdies kraujagyslių operacija man buvo padaryta 2004-aisiais, įstengiau ja pasirūpinti.
Duktė iš pradžių pagelbėjo, tačiau vėliau ir į jos šeimą užsuko nelaimė”, – kalbėjo J. Švedas.
Operuota jo širdis dirbo tiek, kiek galėjo pakelti. Tačiau medikai 2011-ųjų rudenį įstatė stimuliatorių.
Šiek tiek atsitiesęs J. Švedas žmona rūpinosi ir toliau: prausė, sodino, valgydino. Jis tai daro ir dabar, tačiau kiekviena diena yra lyg naujas iššūkis.
Atkūrė, bet nutylėjo
Juozapas ir Ona Salomėja – du neįgalieji, sunkmečiu praradę tai, ko neteko ir kiti panašaus likimo žmonės.
„Sumažintos senatvės, tremtinių pensijos, kompensacijos už transporto išlaidas – visa tai buvo atimta iš mažiausias pajamas gaunančių žmonių. Ką padarysi. Per sunkmetį visiems buvo nesaldu.
Senatvės pensijas iš ko atėmė, tiems ir grąžino. Tačiau netruko pasėti naujų nuoskaudų”, – kalbėdamas J. Švedas ant stalo prieš save paskleidė keletą dokumentų.
Tarp jų – praėjusį vidurvasarį į jo rankas atsitiktinai patekusio savaitraščio iškarpa su teisininko komentaru.
Jame aiškinama, kad judėjimo sutrikimų turintys neįgalieji, net jei atlyginamos jų priežiūros išlaidos, nuo 2012-ųjų sausio vėl gali gauti transporto išlaidų kompensaciją.
Gavo gerokai pasportuoti
J. Švedas sukruto. Iki sunkmečio ši kompensacija – 32,5 lito per mėnesį – buvo skiriama ir jo neįgaliai žmonai.
Bet išsirengęs į „Sodrą” jis nė nenujautė, jog teks gerokai paplušėti, kad teisę į šią išmoką Ona Salomėja atgautų.
Ironijos nestokojantis vyras papasakojo, kaip valstybės įstaigos privertė jį nemenkai pasimankštinti.
Vos nuskubėjusį į „Sodrą” Juozapą jos darbuotojai pasiuntė į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą (NDNT).
„Grįžkite į „Sodrą”, – stumtelėjo Juozapą atgal NDNT darbuotojai.
Dar kartą pravėręs „Sodros” duris jis išgirdo tą patį patarimą – kulniuoti atgal į NDNT.
„Man, 76 metų seniui, persirgusiam infarktu, dukart operuota širdimi mankšta davė naudos, – kartokai juokavo J. Švedas. – Mat smarkokai pavaikytas po pusantro mėnesio jau laikiau sprendimą skirti žmonai transporto išlaidų kompensaciją iki gyvos galvos.”
Nežinojo net gydytojai
Tačiau tai padaryta ne nuo pernykščio sausio, kai buvo atkurta iki sunkmečio galiojusi išmokų neįgaliesiems tvarka, o tiktai nuo rugpjūčio 24-osios, kai sprendimą priėmė NDNT.
Taip O.S.Švedienė neteko 252 litų transporto išlaidų kompensacijos, susikaupusios per aštuonis mėnesius. Juozapas surašė NDNT pretenziją.
Ne tik todėl, kad buvo gaila prarastų pinigų, bet ir todėl, kad širdį aitrino neteisybė.
„Žinia apie pakeistus teisės aktus laiku nepasiekė nei medikų, nei neįgaliųjų. Ji buvo tarsi tyčia slepiama, kad valdžia galėtų sutaupyti ligonių sąskaita.
Kalbėjau apie tą kompensaciją su žmoną gydančia šeimos gydytoja. Ji dievagojosi nieko apie pakeitimus nežinojusi”, – kalbėjo Juozapas.
Išmaldos neprašo
Iš pretenziją išnagrinėjusių NDNT valdininkų J. Švedas sulaukė nuvalkioto atsakymo: esą administracinės teisės normos atgaline data netaikomos.
„Kreipkitės į teismą”, – tokia frazė senjorus neseniai pasiekė ir iš Seimo. Bylinėtis dėl 252 litų? Panašu į patyčias.
„Žmona serga daugybę metų. Per tą laiką joks socialinis darbuotojas neaplankė ir nepaklausė, gal mums reikėtų kokios pagalbos. Nors sveiki būdami abu dirbome, kone penkis dešimtmečius mokėjome visus mokesčius.
Tačiau dabar esu verčiamas jaustis taip, tarsi prašyčiau išmaldos”, – negalėjo užgniaužti nuoskaudos J. Švedas.
Juoba kad valstybės institucijos turi archyvus su duomenimis apie žmones, kuriems sumažintos senatvės pensijos, neįgaliuosius, kuriems mokėtos mažesnės slaugos išmokos ar nukirptos transporto išlaidų kompensacijos.
„Valdininkai kažkodėl nesinaudoja šiais duomenimis, užtat išvargintus slaugymo naštos neįgaliųjų artimuosius gainioja koridoriais, – atsiduso pašnekovas. – Esu landokas, dar krutu. Bet ką daryti kitiems, kurie iš namų kojos neiškelia?
Nepadoru taip. Jei jau valdžia neturi pinigų, galėjo apskritai nekeisti teisės aktų, kad vėliau nereikėtų apgaudinėti žmonių.”
Negalia – 20 metų
Ne ką menkesnių nuoskaudų turi ir vilnietė Liuda Komarovskaja. Ši kone 80 metų moteris sveikatą prarado gindama Televizijos bokštą – per 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykius.
„Prie bokšto buvo baisus susistumdymas su kareiviais. Mane sumušė, be sąmonės nuvežė į Santariškių klinikas. Tai atgaudavau sąmonę, tai vėl užslinkdavo tamsa.
Ligoninėje budėję medikai keliskart gaivino, kol grįžau gyventi”, – pasakodama susigraudino moteris.
L. Komarovskaja taip ir neatgavo sveikatos. Aukštas kraujospūdis, širdies nepakankamumas, ritmo sutrikimai sukėlė sunkias širdies ligas.
Negana to, jau keletą metų jos regimas pasaulis po ištikusio insulto skendi rūke.
Iki sunkmečio į šios neįgalios moters sąskaitą kas mėnesį įkrisdavo tie 32,5 lito transporto išlaidoms kompensuoti. Tuomet, pasiremdama lazdele, nors ir sunkiai, ji dar pereidavo per kambarį.
Tačiau dabar dėl širdies negalios kojos taip ištinsta, kad ji vos teįstengia judėti.
Pernai vasarą jos sūnus Zigmas suskato tvarkyti dokumentų, kad būtų atkurta transporto išlaidų kompensacija. Tačiau moteris jos taip ir neatgavo.
„NDNT prašė, kad ateičiau pasirodyti, kaip atrodau. Abejonių sukėlė šeimos gydytojos surašyta pažyma, kurioje kažkodėl neliko kai kurių ligų. Tačiau tai buvo ne mano jėgoms.
Todėl taip ir likau be kompensacijos”, – guodėsi L. Komarovskaja.
Ji negalėjo nueiti ne tik į NDNT. Dar 2005-aisiais ji neįstengė pasiekti Prezidentūros ir atsiimti apdovanojimo – Vyčio Kryžiaus ordino medalio.
Šią moterį ir praėjusį sekmadienį negalia vertė likti namie, nors ji buvo pakviesta į Seimą paminėti Sausio 13-osios.
Niekas netikėjo
Socialinės išmokos buvo apkarpytos 2010-aisiais. Neįgalieji, kurie gavo slaugos arba priežiūros tikslinę kompensaciją, prarado teisę į transporto išlaidų kompensaciją.
2011-aisiais, teikiant teisės aktų pataisas, kuriomis siekta grąžinti išmokas, Seimo kanceliarijos Teisės departamentas pateikė išvadas, kad jos – perteklinės: transporto išlaidų kompensacija apskritai negalėjo būti panaikinta.
Nors nuo 2012-ųjų sausio 1-osios neįgaliesiems buvo grąžintos visos išmokos, informacijos apie tai trūko.
Neįgalieji vėliau vienas kitam siuntė šią žinią. Tai girdėdami iš pradžių netikėjo ne tik jų gydytojai, rašantys siuntimus į NDNT, bet ir kai kurių „Sodros” teritorinių padalinių darbuotojai.
„Netikėkite. Tai tėra politikų rinkimų pažadai”, – ne vienas medikas aiškino savo pacientams.
Galioja tik nuo prašymo pateikimo dienos
Lina Burbaitė, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovė:
„Transporto išlaidų kompensacija mokama tik neįgaliesiems, kurie dėl tam tikros organizmo būklės savarankiškai beveik negali judėti. Ar ligoniui skirti šią kompensaciją, vertina NDNT. Nuo 2012-ųjų sausio 1 d. neįgaliųjų transporto išlaidoms per mėnesį skiriama 32,5 lito neatsižvelgiant į kitas jiems mokamas tikslines kompensacijas. Bet tai daroma tik nuo tos dienos, kai šį poreikį nustato NDNT.
Tie žmonės, kurie iki 2012-ųjų NDNT sprendimu turėjo teisę į transporto išlaidų kompensaciją, bet ji nebuvo mokama dėl tuo metu galiojusios tvarkos (gavo kitą tikslinę kompensaciją), šiuo metu gali ją atnaujinti, tačiau tai galioja tik nuo prašymo pateikimo dienos. Tam tikrais atvejais kompensacija gali būti išmokėta ir už praėjusį laikotarpį, tačiau ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki kreipimosi dienos.
Transporto išlaidų kompensacijos mokėjimo tvarkos aprašo pakeitimai buvo suderinti su neįgaliesiems atstovaujančiomis organizacijomis, savivaldybių asociacija ir „Sodra”. Buvo prašoma savivaldybių administracijų apie pakeitimus informuoti neįgaliuosius.”
