Alaus daryklos paprastai parduoda alaus gamyboje panaudotus grūdus fermoms. Ten jie tampa aukštos kokybės pašarais. Tačiau toks variantas Džuno miestelyje nepaprastai brangus – miestas pasiekiamas tiktai lėktuvais arba keltais, kelių nėra.
Grūdus alaus darykla pirmiau turėtų išdžiovinti, o tai irgi nemažai kainuoja.
Alaus daryklos problema paaštrėjo 1995 metais, kai ji išsiplėtė. Aliaskoje nebeužteko fermų, todėl reikėjo panaudotus grūdus vežti į kitų JAV valstijų fermas. Tai buvo labai brangu, kadangi Aliaską nuo kitų valstijų skiria Kanada. Nuvežti toną grūdų kompanijai kainuodavo 30 dolerių, o už tokį kiekį gaudavo 60 dolerių.
Prieš ketverius metus Aliaskos aludariai pradėjo ieškoti būdo, kaip efektyviau ir ekonomiškiau sunaudoti grūdų žaliavas. Kai kuriose alaus daryklose jau įprasta energijos susigrąžinimo sistemose deginti grūdus, tačiau jie paprastai būna viena iš daugelio naudojamų žaliavų.
Kompanijos inžinerijos vadovas Brandonas Smithas teigia, jog jų alaus darykla bus pirmoji, kurios energijos susigrąžinimo sistemose bus deginamos vien grūdinės žaliavos.
„Mums reikėjo tapti novatoriais. Norėjome daryti tai, ką mėgstame, ir norėjome tai daryti ten, kur esame“, – sakė vienas iš dviejų alaus daryklos įkūrėjų Geoffas Larsonas.
Alaus darykla tikisi daug sutaupyti. Pagal B. Smitho apskaičiavimus, sistema turėtų sutaupyti apie 450 tūkst. dolerių per metus. Iš grūdų žaliavos alaus darykla išgaus iki 70 proc. savo suvartojamos energijos. 500 tūkst. dolerių kainuojančią sistemą parėmė Amerikos kaimo energetikos programa.
Aliaskos alaus daryklos įdiegta naujoji technologija tinka ne visiems. Vienos didžiausių pasaulio alaus gamyklų „Anheuser-Busch InBev“ atstovas Mike'as Beckas sakė, kad tokia technologija jų gamyklose dar nepritaikoma. Tačiau „Anheuser-Busch InBev“ kompanija perdirbinėja savo vandenines atliekas. Iš šio perdirbtų atliekų biokuro išgaunama iki 9 proc. visos alaus daryklos suvartojamos energijos.
Parengė Dovilas Bukauskas
