Neseniai JAV viešėjęs aplinkos ministras Valentinas Mazuronis pareiškė, kad dabar prieš skalūnų dujų žvalgybą protestuojantys gyventojai net su plakatais reikalautų leisti gręžti jų sklypuose, jei gautų dalį šio verslo pelno.
– Kokie JAV patirti įspūdžiai jus įtikino, kad skalūnų dujų žvalgybos nereikėtų stabdyti? – „Lietuvos rytas” paklausė V. Mazuronio.
– Savo akimis pamačiau, kaip atrodo skalūnų dujų gavybos aikštelės. Jos užima maždaug 150 kvadratinių metrų plotą ir išklojamos specialia skaldos danga, kad privažiuotų automobiliai, kita technika.
Gręžimo mašina daro įspūdį – tai visiškai kompiuterizuotas kokių 12 metrų aukščio agregatas. Gręžiama apie tris mėnesius, kol pasiekiamas poros kilometrų gylis. Tada daromi maždaug tokio paties ilgio keli horizontalūs gręžiniai ir ten pumpuojamas vanduo, sumaišytas su smėliu, naudojant 0,5 proc. cheminių medžiagų.
– Kai kam šios medžiagos ir kelia daugiausia nerimo, kad bus užterštas vanduo. Kokie tie chemikalai?
– Šios medžiagos nėra jokia paslaptis, jos sertifikuotos ir visiškai nenuodingos, be to, yra naudojamos ir namų ūkiuose.
Dujų bendrovės ištiria visų gręžinio vietovėje esančių vandens telkinių būklę ir nuolat stebi, ar nėra pokyčių. Jei padidėtų užterštumas, būtų iš karto reaguojama. Tačiau neteko girdėti, kad JAV dėl skalūnų dujų paieškos ir gavybos kur nors būtų buvęs užterštas vanduo.
Jeigu ši technologija bus naudojama Lietuvoje, be abejo, visi chemikalai privalės būti nurodyti. Mūsų specialistai tikrins, ar viskas gerai.
– Kur nuteka gręžiniams naudojamas vanduo?
– Skalūnų gruntas suskaldomas, o jo porose esančios dujos drauge su vandeniu iškyla į paviršių ir pumpuojamos į atskyrimo įrenginį, panašų į mūsų elektros transformatorius.
Iš ten dujos keliauja dujotiekiu, o vanduo pumpuojamas į konteinerius ir išvežamas į valymo įmonę. Išvalytas vėl naudojamas gręžinyje.
Pirmieji gręžiniai JAV Pensilvanijos valstijoje išgręžti dar 2005 metais. Prabėgo beveik dešimtmetis, bet jokios žalos gamtai neregėti.
Galima kalbėti tik apie nepatogumus gyventojams dėl gręžimo darbų. Didžiausias – transporto srautai. Prie įrengiamo gręžinio per dieną atvažiuoja pora šimtų didelių matmenų mašinų. Bet tai trunka tik apie tris mėnesius. O vėliau žmonės gali naudotis gerai sutvarkytais keliais.
– Ar gręžiniams reikalingus plotus darbų rangovai išperka iš savininkų?
– Čia esminis skirtumas tarp JAV ir Lietuvos. Mūsų šalyje požeminiai ištekliai – valstybės nuosavybė, o Amerikoje viskas, kas slypi gelmėse, priklauso žemės savininkui.
Dujų bendrovės sudaro su žmonėmis sutartis ir moka pelno dalį. Ši dalis gali skirtis, bet girdėjau, kad ji siekia iki 15 proc. išgautų dujų vertės.
Turi naudos ir vietos bendruomenės. Pirmiausia labai gerai sutvarkomi keliai. Dujų bendrovės skiria pinigų ir kitiems infrastruktūros projektams, remia mokyklas, gydymo įstaigas.
Buvau susitikęs su vietos politikais, žemdirbiais. Jų teigimu, vienas gręžinys sukuria apie 400 darbo vietų. Be to, daugiau pajamų gauna ir moteliai, degalinės, užkandinės, parduotuvės.
Pensilvanijoje svarbiausia ekonomikos šaka – žemės ūkis, o antroje vietoje – turizmas. Paradoksas, bet skalūnų dujų gavybos vietose turistų netgi padaugėjo. Visai minėtos valstijos ekonomikai skalūnų dujų gavyba suteikė stiprų impulsą.
– Ar skalūnų dujų gavyba sumažino šio kuro kainą JAV rinkoje?
– Milžiniškos JAV dujų rinkos poreikius jau maždaug ketvirtadaliu tenkina jų gavyba iš skalūnų. Išgirdau, kad pradėjus jas plačiai naudoti dujų kaina JAV smuko net keturis kartus.
Kol kas amerikiečiai dar draudžia eksportuoti skalūnų dujas, bet šis draudimas NATO šalims bus panaikintas. Suskystintųjų dujų terminalą statančiai Lietuvai tokios dujos gali būti svarbus kuro šaltinis.
Skalūnų dujos, o ateityje ir jų nafta gali iš esmės keisti žaliavų rinką. Jei šios rūšies kurą imtų išgauti ir Ukraina, Rumunija, Lenkija, kur, kaip prognozuojama, yra dideli jų ištekliai, „Gazprom” monopolis būtų sugriautas, smarkiai kristų pasaulinės kuro kainos.
Natūralu, kad yra galingų jėgų, suinteresuotų žūtbūt stabdyti skalūnų dujų gavybą.
