Pensilvanijos valstijos universiteto Žemės mokslo ir mineralogijos kolegijos Marseluso plėtros ir tyrimų centro hidrogeologas ir mokslo darbuotojas Davidas Yoxtheimeris neslepia: niekas nėra apsaugotas, kad išgaunant skalūnų dujas į aplinką nepateks chemikalai.
Tačiau galima daugybę kartų naudoti tą patį vandenį, jei į tai investuosi.
– Lietuvos mokslininkai tvirtina, kad skalūnų dujų žvalgyba didesnį poveikį gali padaryti paviršiaus vandenims. Ar pagrįstas toks nerimas? – „Lietuvos rytas” pasiteiravo D. Yoxtheimerio.
– Dėl galimo vandens užteršimo nerimaujama visur, nesvarbu, ar tas vanduo po žeme, ar paviršiuje. JAV institucijos tiria poveikį ir neatmeta, kad užterštas vanduo gali migruoti – pakilti iš gelmių į paviršių ir taip užteršti aplinką hidraulinio uolienų plėšymo metu.
Tačiau iki šiol neturime nė vieno patvirtinto atvejo, kad cheminiai skysčiai pasiektų gruntinius vandenis.
Yra tikimybė, kad paviršiuje gali išsilieti cheminiai skysčiai. Tokių atvejų yra pasitaikę, tačiau tais kartais išsiliejo mažas kiekis. Dabar nesunku greitai sustabdyti tų skysčių plitimą.
– Ar tiesa, kad panaudoti skysčiai dabar valomi dažniau?
– JAV anksčiau iš dalies išvalytas skystis, išpumpuotas iš gręžinio, būdavo paprasčiausiai išpilamas į upelį. Tai sukėlė bėdų, nes paviršiuje esantį vandenį naudoja gyventojai. Kai visa tai buvo išsiaiškinta, valdžia sustabdė tokią praktiką.
Todėl JAV išgaunant skalūnų dujas vanduo yra vis daugiau perdirbamas. Ir net ne po vieną kartą. Vanduo išvalomas iki tokio lygio, kokio reikalaujama pagal įstatymus.
Dalis tų skysčių lieka uolienose, taigi vanduo palaidojamas.
– Tačiau Lietuvos gelmių įstatymas draudžia laidoti skysčius su chemikalais. Ar tai reiškia, kad apie skalūnų dujas svajojančiai Lietuvai reikėtų keisti šį įstatymą?
– Marseluso verslovėje, kurioje per skalūnų dujų gavybos procesą perdirbama daug vandens, susidaro dumblas, kuriame yra įvairių metalų.
Labai svarbu išvalyti vandenį iki tokio lygio, kad jų poveikis gelmėms nebūtų žalingas.
Jei Lietuvos įstatymai leidžia išleisti į upelį ar laidoti požemyje tinkamai išvalytą vandenį, tai tokių technologijų yra, tai padaryti galima.
Įmanoma viską pašalinti, iš esmės tas vanduo gali tapti gėlas, tačiau tai brangu.
– Jei taip brangu išvalyti vandenį, ar apsimokės išgauti skalūnų dujas?
– Vandens apsauga bet kokiu atveju turi būti užtikrinama visais įmanomais būdais. Turi būti pristatyta visuomenei, kas daroma, kad užterštas vanduo nepatektų į aplinką. Tačiau kuo dažniau vandenį valai, tuo gavyba tampa brangesnė.
Kaina gali būti nemenkas iššūkis. Tačiau pramonė paprastai prisitaiko prie reikalavimų ir randa sprendimą, kuris tenkina ir visuomenę, ir verslą.
– Dar vienas pavojus – gelmėse likęs užterštas vanduo gali migruoti tarp tektoninių lūžių ir gali sukelti nedidelių žemės drebėjimų, kaip ir įvyko Didžiojoje Britanijoje. Dabar šioje šalyje nutraukti hidrauliniai plėšymai. Ką Lietuva turėtų daryti norėdama to išvengti?
– Prieš darant gręžinį paprastai atliekamas seisminis tyrimas, įvertinama geologinė struktūra. Pasitaiko, kad tam tikrose zonose yra tektoniniai lūžiai.
Britams tiesiog nepasisekė, nes pirmasis gręžinys buvo daromas būtent ten, kur ir buvo tas lūžis. Jie neturėjo pakankamai duomenų apie tos vietovės seisminę būklę. Jei būtų iki galo išsiaiškinę, būtų nusprendę ten negręžti.
Skalūnų dujų verslas vengia tokių vietovių, nes tokie incidentai padaro daug nuostolių. Iki šiol pasaulyje žinomi tik trys atvejai, kai dėl gręžinių įvyko nedideli žemės drebėjimai. Jų buvo galima išvengti.
– Kas yra daroma JAV, kad chemikalai kuo rečiau išsilietų paviršiuje?
– Mes pastebėjome, kad kompanijos, išgaunančios skalūnų dujas, tampa protingesnės. Jos įrengia tam tikras apsaugos sieneles, neleidžiančias chemikalams patekti į aplinką, jei išsilietų.
Nė viena kompanija nenorėtų, kad jos gręžinyje įvyktų tokių incidentų. Be to, mažas kompanijas įsigyja didelės korporacijos, kuriose saugumo reikalavimai yra gerokai aukštesni.
– Pensilvanijoje esate vienas iš tarpininkų tarp verslo kompanijų ir visuomenės, nevyriausybinių organizacijų. Kaip sekasi suderinti visų interesus?
– Aš matau naudą iš dujų gavybos, tačiau matau ir galimos rizikos. Kartais verslo korporacijoms nesiseka paprastai paaiškinti vietos gyventojams, kas ir kaip vyksta, pristatyti tyrimų ir jų rezultatų.
Ne visada ir žmonės patiki. Mokslo institutai gali būti tarpininkai tarp verslininkų ir visuomenės. Dujų pramonei irgi reikia priminti, ką dar reikėtų patyrinėti.
– Ar tikite, kad skalūnų dujų gavybos nauda Europoje būtų panaši kaip JAV?
– Skirtumų tarp JAV ir Europos yra. JAV žemės savininkai turi teisę į tai, kas yra po jų sklypu. Lietuvoje yra kitokia tvarka.
Panašumas yra vienas – ekonominė nauda. Jei bus atrasta pakankamai dujų, tai per palyginti trumpą laikotarpį žmonių už jas mokamos sąskaitos paprasčiausiai sumažėtų.
Taip įvyko JAV – dujos atpigo keturis kartus.
Svarbiausia, kad dalis mokesčių atitektų savivaldybei, kurioje vyks skalūninių dujų gavyba. Iš to galima gerinti kelius, infrastruktūrą. Būtent taip daroma Pensilvanijoje.
