Šildymui išleidžiama pinigų suma daugeliui sukelia daug neigiamų emocijų. Lrytas.lt nusprendė apsilankyti visą Vilniaus miestą šiluma aprūpinančios „Vilniaus energijos“ elektrinėse ir jums parodyti, kaip gaminamas produktas, be kurio negalime gyventi ir už kurį mokame sukandę dantis.
Tiktų aštraus siužeto žaidimams
Pagrindinė šiluma Vilnių aprūpinanti jėgainė stūkso prie Gariūnų. Ir nors čia pagaminama daugiausiai šilumos, ji yra Nr.3. Mat pirmoji Vilniaus elektrinė šalia Karaliaus Mindaugo tilto jau seniai paversta Energetikos muziejumi, o antroji jėgainė yra savanorių prospekte.
„Trečiąjį TECĄ“ sudaro du energijos gamybos blokai ir pagalbiniai įrenginiai. Pirmasis energijos gamybos blokas paleistas 1983 metais, o antrasis – 1986 metais.
Energijos gamybos bloką sudaro garo katilas, garo turbina su tinklo vandens šildytuvais, generatorius, transformatorius. Pagalbiniai įrengimai – kranto siurblinė, chemijos ūkio įrengimai, kuro ūkis, paleidimo katilinė.
Praėję įmonės administracijos patalpas patenkame į didžiulį cechą, kuriame stovi katilai. Visą laiką, kol vaikštome po elektrinės patalpas, į galvą lenda vaizdai iš veiksmo filmų ir kompiuterinių žaidimų, kuriuose koks nors blogietis pagrobia pagrindinio herojaus mylimąją, ir tada jis eina gelbėti.
Jei kada nors Lietuvoje būtų filmuojamas panašaus pobūdžio filmas, termofikacinės elektrinės patalpos tam idealiai tiktų. Deja į NASA valdymo centrą primenančias sistemos valdymo patalpas nepatenkame, ten vyksta labai intensyvus darbas. Įspūdį palieka tiesiog žvilgsnis per stiklą.
Kadangi tai - elektrinė, pirmiausia vertinami jos elektros gamybos pajėgumai. Kiekvienas blokas gali pagaminti 180 megavatų elektros energijos dirbdamas termofikaciniu režimu ir 210 megavatų elektros energijos dirbdamas kondensaciniu režimu.
Dirbdamas termofikaciniu režimu dar be elektros energijos jis gali pagaminti 302 megavatų šilumos energijos ir tai, be abejonės, yra svarbiausias šio giganto produktas.
Jo instaliuota šilumos galia – 603 megavatų, elektros galia – 360 megavatų.
Gaminant energiją vanduo siurbiamas tiesiai iš Neries upės. Jis chemiškai išvalomas ir paduodamas į turbinos kondensatorių. Po to, kondensato ir maitinimo siurbliais užpildomi vamzdynai ir katilo būgnas. Į garo katilą paduodamas oras ir kuras. Vienu metu katile galima kūrenti ir dujas, ir mazutą.
Kiekvienas garo katilas įkaista iki 545 laipsnių. Degimo metu susidarę dūmai šalinami dūmsiurbliais per kaminą, kurio aukštis yra apie 250 metrų.
Garo-vandens cirkuliacija katile yra natūrali. Kadangi vanduo yra sunkesnis už garą, jis juda žemyn iš būgno išoriniais katilo vamzdžiais, o garas kyla į viršų ekraniniais vamzdžiais, kuriais padengta katilo kūrykla.
Garo turbina sudaryta iš trijų cilindrų: aukšto slėgio, vidutinio slėgio ir žemo slėgio. Perkaitintas garas patenka į aukšto slėgio cilindrą, iš kurio dalis garo paimama į aukšto slėgio šildytuvus, o likęs grįžta į katilą ir yra perkaitinamas ir paduodamas į vidutinio slėgio cilindrą.
Atidirbęs garas turbinos žemo slėgio šildytuvo paduodamas arba į kondensatorių (kondensacinis režimas – blokas gamina tik elektrą) arba į tinklo vandens šildytuvus (termofikacinis arba šiluminis režimas – blokas gamina ir elektrą, ir šilumą).
Tam, kad garas greitai kondensuotųsi, į kondensatorių reikia paduoti papildomą šalčio šaltinį. Todėl cirkuliacinis vanduo paduodamas į kondensatorių, taip jį aušina ir sudaro geras sąlygas kondensuotis garui.
Sušilęs kondensatoriuje vanduo aušinamas aušintuvėse. Jūs tikrai žinote, kas yra aušintuvės - tai tie du didžiuliai metaliniai kūgiai, kuriuos kai kurie kovotojai už švarią gamtą laiko kaminais. Tačiau iš tiesų iš jų rūksta tik baltas vandens garas.
Ant kiekvieno bloko yra du tinklo vandens šildytuvai. Kiekvienu iš jų per valandą galima pašildyti iki 5 tūkst. kubinių metrų termofikacinio vandens.
Vilniaus termofikacinė elektrinė Nr. 2
Antroji termofikacinė elektrinė Savanorių prospekte miestą šiluma aprūpina jau daugiau nei pusę amžiaus.
Elektrinės statyba prasidėjo iškart po Antrojo pasaulinio karo. Šiandien ji dviem magistralėmis sujungta su trečiąja Vilniaus elektrine, todėl gamybos pajėgumais dalinasi.
Vos įžengus pro šios elektrinės vartus pasukome prie aikštės, kurioje laikomas biokuras. Mat čia veikia vienintelis biokuro katilas. Jame vilniečiams ruošiamas karštas vanduo, todėl šios katilinės katilas, beje nudažytas pilka spalva, o ne raudona ir balta, rūksta žiemą ir vasarą.
Nosį kutena malonus medienos pjuvenų kvapas, gali pagalvoti, kad atsidūrei malkinėje.
Šioje elektrinėje iš viso yra keturi katilai, trys iš jų kūrenami gamtinėmis dujomis arba mazutu, o vienas iš elektrinės buvo renovuotas ir pritaikytas kūrenti biokurą. Biokuro katilo galia yra 60 megavatų.
Biokuro katilas veikia „verdančio sluoksnio“ principu, kada į katilo viršutinę dalį iš biokuro bunkerio paduodamas kuras, kuris krisdamas sudega ir įkaitina garą.
Jame esančio smėlio sluoksnio storis yra apie 40-60 centimetrų. Jis įkaitinamas iki 350 laipsnių temperatūros, o degant temperatūra pakyla nuo 600 iki 850 laipsnių. Jei temperatūra kyla virš 900 laipsnių, tada biokuro katilas stabdomas, kad smėlis nepavirstų stiklu.
Iš apačios į biokuro katilą pučiamas oras, kuris karštą smėlį šiek tiek pakelia. Atliekos ir pelenai keliauja į pelenų sietą, iš kur išvežami ir utilizuojami.
Pirma mintis šovusi į galvą pažvelgus pro katilo šone esantį plyšį: „Tikras pragaras! Nenorėčiau ten pakliūti netgi katilui ir neveikiant“.
Šiame katile sukuriama energija šilumos tinklų vanduo yra pašildomas arba ataušinamas (grįžtančiu iš miesto vandeniu) iki nustatytos temperatūros ir tiekiamas Vilniaus miesto vartotojams.
