Netoli Bremeno esančiame Felkersene tarp viržių stovi bokštas. Jis priklauso naftos ir gamtinių dujų bendrovei „RWE Dea“ bei yra susjungtas su požemiuose esančiomis dujų talpyklomis. Ant plieninio smaigalio vėjyje plaikstose Vokietijos vėliava. Tačiau galima būtų pakabinti ir Rusijos. Visai neseniai Rusijos oligarchas Michailas Fridmanas nusipirko „RWE Dea“ už 5,1 milijardų eurų (7,1 milijardai dolerių). Dabar 50-metis turtuolis valdo penkias Vokietijos gamtinių dujų bendroves ir kontroliuoja ketvirtį šios šalies naftos gavybos, rašo Vokietijos leidinys "Der Spiegel".
Jam taip pat priklauso naftos platforma „Mittelplate“, kuri yra Vetenmejerio nacionaliniame parke Šiaurės jūros pakrantėje. Įsigydamas „RWE Dea“ M.Fridmanas sakė, kad tai – patrauklus akcijų paketas. „Gazprom“ vadovas Aleksejus Mileris taip pat šniukštinėja po Vokietijos rinką. Šią vasarą turėtų baigtis Rusijos koncerno derybos dėl „Wingas“ – Kaselyje įsikūrusios prekybos bendrovės, kuri kontroliuoja penktadalį Vokietijos gamtinių dujų rinkos, įsigijimo.
Pirkinys suteiks „Gazprom“ teisę nutiesti per 2 tūkst. kilometrų ilgio vamzdynų tinklą, gauti prieiga į keletą gamtinių dujų saugyklų, įskaitant didžiausią visoje Vakarų Europoje, kuri yra Redene. Ji gali visus metus aprūpinti dujomis net 2 milijonus namų ūkių.
Sandoriams – pavojingas metas
Vis dėlto rusų invazijai į ES energetikos sektorių metas dabar ne pats palankiausias. Netgi priešingai. Nerimo kelia Kremliaus grasinimai užsukti dujų čiaupus Ukrainai, nes dėl to gali nukentėti ir klientai ne vienoje ES valstybių.
O kaip sus Vokietija? Beveik 39 procentai jos suvartojamų gamtinių dujų atkeliauja per vamzdynus iš Rusijos. Kas būtų, jeigu Maskva nutrauktų tiekimą?
Toks scenarijus kai kam atrodo neįtikimas. Net šaltojo karo metu SSRS įrodė esanti patikima tiekėja. Po Berlyno sienos griūties Vakarų Vokietijai Rusija pradėjo tiekti dujas vamzdynais, pavadintais „Brolybė“ ir „Sąjunga“. Vis dėlto praėjus ketvirčiui amžiaus pasaulis tapo sudėtingesnis, o užsienio politika vis mažiau nuspėjama. Rytų Ukrainoje bręstantis konfliktas rodo, jog įtampa gali pavirsti net pačiais neįtikimiausiais veiksmais bet kuriuo metu. Ypač kai Rusija iš Vakarų sulaukė nemenkos sankcijų porcijos. Išeitį pasiūlė Lenkija: reikėtų sujungti visų ES narių vamzdynus tinklus, kad būtų galima apsisaugoti nuo dujų bado. Varšuva siūlo sukurti vieningą sistemą, kad būtų galima tiesiogiai tiekti dujas į ir iš stambių saugyklų, taip pat jas pirkti. Tačiau tam reikia investuoti milijardus eurų.
Suskystintų gamtinių dujų paieška
Ar yra kitokių išeičių? Taip. Roterdamo (Olandija) uosto krašte, kur laivai išplaukia į atvirą jūrą, konsorciumas pastatė „GATE“ dviejų hektarų terminalą, kuris aptarnauja suskystintas gamtines dujas atgabenančius laivus. Tanklaiviai atplaukia iš Norvegijos, Kataro bei Nigerijos ir yra iškraunami čia. Vienas laivas gali atvežti tiek dujų, kad jų metams pakantų 60 tūkst. namų.
Šios dujos atšaldytos iki minus 162 laipsnių Celsijaus -- tokioje temperatūroje tūris sumažėja iki 1/600 originalaus tūrio. Dujos pumpuojamos iš laivų Roterdamo terminale i milžiniškus 55 metrų aukščio rezervuarus, kurių sienos yra 2 metrų storio, padarytos iš betono ir plieno.
Perteklinė šiluma iš kaimyninės anglimi kūrenamos elektrinės yra naudojama iš naujo išgarinti dujas, kol jos yra patiekiamos į vamzdynų tinklą.
Sukurti tokią infrastruktūrą Roterdame kainavo apie 900 milijonų eurų. Terminalas gali aptarnauti iki 200 tanklaivių per metus. Deja, šiais metais tik septyni atplaukė. Nuo to laiko, kai Nyderlandų karalienė Beatrix perkirpo atidarymo raudonąjį kaspiną 2011 metais, uoste apsilankė vos 40 tanklaivių.
Europoje panašių terminalų jau yra 22. Teoriškai žemynas du trečdalius savo poreikių gali patenkinti įsigijęs suskystintų gamtinių dujų. Deja, yra ir viena didžiulė kliūtis: šias dujas išgaunančiose šalyse katastrofiškai stinga suskystinimo įrangos.
Kita bėda – kaina ir paklausa kituose žemynuose. Nuo atominės energetikos nudegusi Japonija griebia suskystintas dujas beveik nesidėrėdama, todėl Azijoje jų kainos maždaug trečdaliu didesnės nei Europoje. Stambiems tiekėjams, pavyzdžiui, Katarui, jas apsimoka gabenti būtent ten. O jei ES nori varžytis su pirkėjais iš Azijos, mūsų žemyno vartotojams teks susitaikyti su brangesnėmis dujomis.
Bijo pasekti Amerikos pavyzdžiu
Žemutinės Saksonijoje (Vokietija) Bioterzeno „Z“ gręžinį, kuris priklauso amerikiečių energetikos milžinei „ExxonMobile“. „Z“ vokiškai reiškia „Zechstein“ -- terminas nusako nuosėdinį sluoksnį, kuris driekiasi per didžiąją dalį Šiaurės Europos. Gręžiniui vieta buvo paruošta jau beveik prieš trejus metus.
Specialistai planavo suleisti skystį giliai po žeme. Visa procedūra turėtų trukti apie valandą. Tačiau projektas buvo sustabdytas. Pasipylus protestams jis išvis uždraustas. Amerikiečiai čia ketino ieškoti skalūnų dujų, o tam naudoti hidraulinio uolienų plėšymo technologiją. Kritikai baiminasi dėl milžiniškos žalos aplinkai, ypač požeminiams vandens sluoksniams.
Gamintojai aiškina, kad toks būdas jau seniai patikrintas. Hidraulinis plėšymas Vokietijoje naudotas nuo nuo 1961 metų, tačiau įprastose korėtame smiltainio šachtose, kurias lengva atverti.
Tačiau kai imta kalbėti apie skalūnų dujas, pasipylė prieštaravimų lavina. Jungtinių Valstijų specialistas Danielis Jerginas apskaičiavo, jog iki 2040 metų Vokietija galėtų patenkinti 35 procentus savo gamtinių dujų poreikio naudodama skalūnų dujas. Tai būtų maždaug tiek, kiek šiuo metu importuojama iš Rusijos.
Tačiau D.Jerginą ne visi palaiko. Federalinis gamtos mokslų ir gamtos išteklių institutas neseniai paskelbė: „Skalūnų dujos Vokietijoje jokių perversmų nepadarys, kaip JAV“. Ar įmanomas vamzdis be Ivano?
Kaspijos jūros regione gamtinių dujų atsargos turėtų būti milžiniškos. Plotai priklauso ne Rusijai. Keli dujų telkiniai jau pradedami eksploatuoti. Tokios šalys kaip Azerbaidžanas nori tapti vienais iš dujų tiekėjų Europos rinkai. Vienintelė problema šiuo metu yra ta, kad aplink nėra nė vieno dujotiekio, kurio nekontroliuotų rusai.
Investuotojai iš Vokietijos, Norvegijos bei Jungtinės Karalystės plėsti esamą dujotiekį iš Kaspijos jūros per Azerbaidžaną ir Gruziją, tiesti naują per Turkiją, o papildomus - per Graikiją bei Albaniją į Italiją. Adrijos jūros dujotiekis galėtų transportuoti 10 milijardų kubinių metrų dujų į Europą kasmet.
Projektas galėtų būti įgyvendintas iki 2019 metų. Tačiau dėl neaiškios bankų finansavimo pozicijos, nėra išvis aišku, ar dujotiekis iš vis bus kada nors nutiestas. 2013 metais panašus „Nabucco“ dujotiekio projektas žlugo, nepaisant Europos Komisijos paramos. Viena iš nesėkmės priežasčių buvo „Gazprom“ direktoriaus A.Milerio kišimasis. „Gazprom“ gali parduoti savo dujas Europoje palyginti nebrangiai, nes dešimtmečius investavo į dujotiekių sistemos tinklą, kuris driekiasi tūkstančius kilometrų.
„Nord Stream“ dujotiekis, tiesiogiai jungiantis Rusiją su Vokietija, buvo baigtas 2011 metais. Pasak A.Milerio, jis leidžia apeiti politiškai nepatikimas šalis, tokias kaip Lenkija ir Ukraina.
Alternatyvus dujotiekis iš Azerbaidžano būtų potencialus konkurentas „Gazprom“. Todėl A.Mileris siekia įgyvendinti naują projektą, kad galėtų tiekti dujas iš Kaspijos jūros regiono. „South Stream“ dujotiekis driektųsi per Juodąją jūrą į Bulgariją ir Austriją. Neseniai „Gazprom“ ir Austrijos naftos ir dujų kompanija OMV sutarė pailginti dujotiekį iki Austrijos.
Tad akivaizdu, kad A.Mileris ketina ne tik tiekti rusiškas dujas į Europą, bet ir įsigyti Kaspijos jūros regiono dujas iš tų pačių vietovių, kur šiuo metu europiečiai siekia eksploatuoti telkinius.
