Pažvelgus atgal į niūriausias finansinės krizės dienas 2008 metais, nesunku pastebėti panašumų tarp tuo metu prasidėjusios krizės ir dabartinės klimato kaitos, teigia H.Paulsonas savo komentare, publikuotame „The New York Times“.
„Kai 2008 metais sprogo kredito burbulas, žala buvo sukrečianti. Milijonai žmonių kentėjo. Dalis vis dar kenčia“, – pažymi jis.
Šiandien tokia pati klaida daroma su klimato kaita. Pučiamas burbulas dėl klimato kaitos kelia milžinišką pavojų tiek mūsų aplinkai, tiek ekonomikai, tikina H.Paulsonas.
„Anksčiau buvo skatinama per daug skolinti finansuojant būsto rinką, o dabar inevstuotojai pinigus kiša į kietojo kuro technologijas. Mūsų klimatologai bando suprasti, kas vyksta, ir sumodeliuoti galimus ateities variantus“, – dėstė jis. H.Paulsono teigimu, gelbstint finansinės sistemos griuvimą tik paskutinę minutę išvengta ekonominės katastrofos, tačiau klimato kaita yra sunkiau suvaldoma problema.
„Tai yra krizė, kurios mes negalime ignoruoti. Jaučiuosi lyg stebėdamas, kaip mes lėtai skrendame susidūrimo su milžinišku kalnu kryptimi. Mes jau galime matyti artėjančią nelaimę, tačiau vis dar sėdime, užuot pakeitę kryptį“, – sakė buvęs iždo sekretorius.
H.Paulsonas atkreipė dėmesį į taršos mokesčio sukūrimą: „Mes galime tai padaryti nustatydami išskiriamos taršos mokestį. Dabar JAV keli koncernai išmeta šiltnamio efektą sukeliančias dujas į atmosferą, kuria mes visi kartu dalijamės“.
Apmokestinimas paskatintų plėtoti naujas, švaresnes technologijas. Taip pat sukurtų darbo vietų, kuriant naujų energijos produktų, infrastruktūrą.
Be to, tai sustiprintų nacionalinį saugumą ir mažintų pasaulio priklausomybę nuo tokių valstybių kaip Rusija ar Iranas.
Parengė Gražina Vincel
