„Orlen“ yra didžiausias užsienio investuotojas Lietuvoje, o 2006 metais jo nusipirkta naftos perdirbimo įmonė Mažeikiuose – didžiausia mokesčių mokėtoja šioje šalyje. Įmonėje dirba beveik 2,2 tūkstančio žmonių, tai reiškia, kad ji de facto išlaiko aštuntą pagal dydį miestą Lietuvoje. Netiesiogiai įmonė suteikia darbą dar keliolikai tūkstančių žmonių.
Koncernui „Orlen“ priklausanti Lietuvos bendrovė taip pat yra didžiausia „Lietuvos geležinkelių“ klientė – ji generuoja apie 40 procentų jų metinių pajamų.
Atrodytų, kad vyriausybė Vilniuje turėtų ant rankų nešioti tokią įmonę ir jos savininką iš Lenkijos, bet jau ne pirmi metai yra atvirkščiai. Lietuvos valdžia daro visa, kad gautų naudos, bet „Orlen“ sąskaita. Ir daro tai nepaliaudama kalbėti apie abipusį bendradarbiavimą ir rūpinimąsi Mažeikių įmone ir jos akcininku, teigia Lenkijos leidinys.
„Lietuviai labai griežtai elgiasi su „Orlen“ jau daug metų, beveik nuo pat Lenkijos investavimo Mažeikiuose pradžios“, – sako energetikos ekspertas iš Sobieskio instituto Tomaszas Chmalis.
Anot jo, tai nelabai apgalvota strategija. Nepraėjus ir dvejiems metams po to, kai Plocko koncernas tapo Lietuvos naftos perdirbimo įmonės savininku, buvo išardyta 19 kilometrų ilgio bėgių atkarpa, jungusi gamyklą su Latvija. Nuo to laiko „Orlen Lietuva“ priversta gabenti savo produkciją aplinkiniu keliu. Tai, be abejo, didina išlaidas, bet gausina valstybinės monopolininkės – bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ pajamas.
„Ta atkarpa gerokai sutrumpindavo produkcijos gabenimo kelią. Tad buvo siekiama, kad ji būtų gabenama Lietuvos geležinkeliais ir kuo ilgesniu maršrutu ir kad būtų naudojamasi Lietuvos uostais“, – aiškina T.Chmalis.
Tiek Plocko koncerno vadovybė, tiek Lenkijos politikai daug kartų kreipėsi į Lietuvą šiuo klausimu. Bet prašymai, raginimai ir reikalavimai nedavė jokių rezultatų. Lietuviai aiškino negalį vėl nutiesti bėgių, kurie buvo išardyti dėl techninės būklės. Tikino, kad galės tai padaryti, kai 2012 metais gaus ES finansavimą. Bet skelbtas terminas jau seniai praėjo, o išardytos atkarpos kaip nėra taip nėra.
Negana to, „Orlen“ jau šešerius metus yra priversta vežioti savo produkciją iš įmonės Mažeikiuose aplinkiniu keliu ir už transportą moka kur kas daugiau negu konkurentai. Tarifai, vietinės monopolininkės nustatyti bendrovei „Orlen Lietuva“, yra 30-40 procentų didesni nei, pavyzdžiui, Baltarusijos naftos perdirbimo įmonei, kuri taip pat gabena savo produkciją per Lietuvos teritoriją.
Tas skirtumas atsirado todėl, kad baltarusiai turi alternatyvą, nes gali naudotis Latvijos magistralėmis, o „Orlen“ priklausanti įmonė yra pasmerkta „Lietuvos geležinkelių“ paslaugoms. Šįmet po daugelį metų trukusių derybų jau atrodė, kad bus susitarta ir bendrovei „Orlen Lietuva“ nustatyti tarifai pagaliau bus sumažinti. Bet kompromiso nepavyko pasiekti, negana to – Vilniaus teismas geležinkelininkų reikalavimu įšaldė Mažeikių įmonei priklausančius 8,5 milijono litų. „Lietuvos geležinkelių“ atstovai teigė, kad būtent tiek sudaro jos skola už infrastruktūros paslaugas šiais metais.
Nedaug davė ir „Orlen“ pastangos išpirkti bendrovę „Klaipėdos nafta“, gabenančią degalus į Lietuvą. Jeigu Plocko koncernas įgytų bent jau įtakos šios bendrovės valdymui, jis galėtų nutiesti naftotiekį iki Mažeikių ir sumažinti išlaidas, susijusias su dideliais mokesčiais už uosto paslaugas. Bet Lietuvos vyriausybė nesutiko parduoti „Klaipėdos naftos“, kadangi laiko ją strategine bendrove.
Vis dėlto „Orlen“ norėjo nutiesti vamzdyną. Bet ir čia susidūrė su pasipriešinimu. Tik po kelerių metų Lietuvos valdžia sutiko su šia investicija. Bet dabar, kaip mano Lenkijos ūkio rūmų viceprezidentas ir buvęs „Orlen“ viceprezidentas Januszas Wisniewski, jau per vėlu, kad šis sumanymas pagerintų Lietuvos naftos perdirbimo įmonės padėtį. Ir galimas Geležinkelių sąjungos atkūrimas (nors į tai nepanašu) jau neduos tokių rezultatų, kokių galėjo duoti praėjusio dešimtmečio pabaigoje.
Dėl skalūnų dujų revoliucijos, kuri atėmė galimybę eksportuoti naftos produktus iš Europos į JAV, tokių įmonių kaip Mažeikiuose padėtis dabar yra kur kas sunkesnė nei prieš kelerius metus. Pasak J.Wisniewskio, dabartiniai Lietuvos politikų veiksmai – tai dar vienas mėginimas aplošti Lenkiją ir jai užkrauti investicines išlaidas Lietuvoje.
Kitaip sunku apibūdinti ir dar vieną „pagalbos pasiūlymą“, kurį Vilnius pateikė „Orlen“, matydamas didėjantį jo susierzinimą dėl padėties Mažeikiuose. Įmonei buvo siūloma perdirbti žaliavą, kurią tiektų vyriausybės nurodytas ūkio subjektas. „Tas tiekėjas norėjo tanklaiviais gabenti naftą perdirbimui Mažeikiuose, pasiimti pagamintus degalus ir juos pardavinėti“, – neseniai parlamente sakė Lietuvos premjeras Algirdas Butkevičius. Jis pareiškė nepasitenkinimą dėl to, kad lenkai nepriėmė siūlytos pagalbos. Pasak Lenkijos atstovų, lietuvių siūlyta tiekėja – bendrovė be jokios istorijos, įregistruota tik prieš kelis mėnesius. Be to, ji norėjo perdirbti žaliavą, perkamą gerokai pigiau negu perka patys Mažeikiai. Todėl ji būtų galėjusi siūlyti produkciją kur kas patrauklesnėmis kainomis negu „Orlen Lietuva“. Tos „pagalbos“ priėmimas „Orlen“ priklausančiai bendrovei būtų reiškęs pardavimų mažėjimą ir naujus nuostolius. Pasiūlymo atmetimas suerzino politikus Vilniuje. Seime girdėti rūstūs balsai apie lenkus, kurie, panašiai kaip ankstesnė Mažeikių įmonės savininkė – bendrovė „Williams“, nori grįžti prie Lietuvos valstybės „melžimo“ praktikos.
„Įmonės negalima išardyti ir perkelti į kitą vietą. Gal Lietuvos atstovai tikisi galėsią ją nusipirkti už simbolinį eurą?“ – komentuoja T.Chmalis. Bet jis nemano, jog tai iš anksto numatytas scenarijus. Tačiau specialistas pažymi, jog „Orlen“ negali sau leisti toleruoti tokią situaciją. „Todėl labiausiai tikėtina, kad bus ribojama gamyba Mažeikiuose ir mažinamas darbuotojų skaičius“, – sako jis. Anot eksperto, Lietuva daugelį metų sau racionaliausiu būdu realizavo savo interesus, nors kitos šalies požiūriu jis nepriimtinas. „Tai sovietinio stiliaus veiksmai. Tokio tipo politika, kuria siekiama išstumti investuotoją, mažai civilizuota, – teigia T.Chmalis. – Lenkija turi atkreipti visos Europos dėmesį į Mažeikių pavyzdį. Gal tai padėtų kitiems investuotojams suprasti, ar Lietuva dabar yra investicijoms palanki šalis“.
Apibendrindamas T.Chmalis pažymėjo, kad netrukus Lietuva galės dėti viltis tik į savo investicijas ir į galimas investicijas iš Rytų, nuo kurių ji ginasi rankomis ir kojomis.
