„Kurie gyventojai pamėgino naudoti durpes šildymui, tie jas perka ir toliau. Juk tai – pigiausias kuras“, – tvirtino asociacijos „Lietuviškos durpės“ prezidentas Giedrius Kavaliauskas.
Verslininkai pajuto naudą
Nors durpes deginančioms katilinėms taikomi anglies dvideginio išmetimo mokesčiai ir ši kuro rūšis laikoma iškastine, ji kur kas pranašesnė už importuojamas dujas ar juolab anglis.
Aplinkosaugos atžvilgiu itin svarbu tai, kad mūsų šalyje durpių kasama palyginti nedaug, todėl jos spėja formuotis iš naujo.
Vis dėlto kol kas palyginti nedaug šilumos gamintojų imasi naudoti šią kuro rūšį. Mat norint jas deginti, reikia atitinkamų technologinių sprendimų.
Pasak G.Kavaliausko, ne viena nuosavas katilines turinti pramonės įmonė tokias technologijas ryžosi įdiegti dėl to, kad biokuro kainos nuolat kyla, o durpių lieka stabilios. „Mes galime sudaryti tiekimo sutartis kad ir penkeriems ar dešimčiai metų“, – aiškino asociacijos vadovas.
Šiuo metu didžiuma – apie 90 procentų – lietuviškų durpių keliauja į užsienį. Mūsų šalyje iš jų gaminami substratai, skirti sodininkams, daržininkams, medelynams.
Dalis jų parduoda ir Lietuvoje, tačiau vietos rinkos galimybės ribotos. Tačiau substratams panaudojamos tik vadinamosios šviesios durpės, kurios susiformuoja viršutiniuose durpyno kloduose arba aukštapelkėse.
Tamsios durpės, esančios žemutiniuose kloduose arba žemapelkėse, tam netinkamos. Užtat jos kuo puikiausiai gali tapti alternatyviu kuru.
Galimybės – didžiulės
Praėjusiais metais kurui buvo sunaudota vos iki 70 tūkst. tonų lietuviškų durpių. Durpynus eksploatuojančios įmonės tikina galinčios maždaug po 3-4 metų per metus šilumininkams patiekti iki 350 tūkst. tonų. Iš jų būtų galima pagaminti apie teravatvalandę šilumos energijos.
Tačiau ir tai nebūtų riba. Mokslininkai paskaičiavo, kad iš dabartiniuose durpynuose esančio kuro galima pagaminti net 50 tWh energijos, o pridėjus jau išžvalgytus, tačiau dar nenaudojamus, – net 200 tWh.
Pasak G.Kavaliausko, protingiausia durpes naudoti sykiu su biokuru: jos galėtų sudaryti apie trečdalį katilinei reikalingo kuro. Tuomet investicijos į technologinius sprendimus būtų palyginti nedidelės, o dėl mažesnės kainos jos atsipirktų vos per 1-2 metus.
Istorija – nuo XIX amžiaus
Lietuvoje durpėmis šildomasi jau seniai. Anot šaltinių, dar XIX amžiaus pradžioje mažiau miškingose vietovėse buvo naudojamas būtent šis kuras.
Tarpukario Lietuvoje kasmet buvo iškasama apie 230 tūkst. tonų durpių ir didžioji jų dalis buvo deginamos. Sovietų laikais kasyba išaugo net iki 3,2 mln. tonų per metus. Tačiau pradėjus elektrinėse ir katilinėse deginti atvežtines anglis, dujas ar mazutą, šis vietinis ir mažiau taršus kuras buvo nepelnytai nustumtas į šalį.
Atkūrus Nepriklausomybę, 1994 metais Vyriausybė patvirtino programą, kurioje durpių panaudojimui kurui buvo numatyta pirmenybė.
Durpės kaip kuras naudojamos ir kitose Europos Sąjungos bei kaimyninėse šalyse. Kuro durpių gavyba bei naudojimas energetikoje paplitęs šiaurinėje Europos dalyje. Lietuva yra viena iš mažiausiai durpių energijos gamybai sunaudojančių šalių ES.
Antai suomiai iš durpių kasmet pagamina vidutiniškai 22 tWh energijos.
Bendras durpynų plotas Lietuvoje viršija 646 tūkst. hektarų. Tačiau iš jų eksploatuojami tik 14 tūkst. hektarų (2,16 proc.).
Žemės gelmių registro duomenimis, potencialūs kuro durpių ištekliai sudaro apie 20 milijonų tonų. 2013 metais Lietuvoje išgauti beveik 3 mln. kubinių metrų durpių, deklaruota mokesčio už pernai išgautas durpes suma – 8,05 mln. litų.
Palyginti su kaimyninėmis šalimis, mūsų turimi ištekliai nėra dideli, nes Latvijoje jie siekia 1,5 mlrd., Estijoje – net 1,7 mlrd. tonų.
Daktaro Valdo Lukoševičiaus atlikta studija parodė, kad durpės gali patenkinti apie 10-15 proc. energetikos ūkio pirminių kuro išteklių poreikio.
