Tiek vyresni, tiek vidutinio amžiaus žmonės puikiai pamena 1990-uosius, kai Lietuvai atkūrus nepriklausomybę tuomet dar nesubyrėjusi, tačiau agonijos apimta SSRS nusprendė paskelbti energetinę blokadą. Degalai buvo parduodami tik ribotai, bet ir tų pačių katastrofiškai stigo.
Ne ką geriau buvo ir, pavyzdžiui, 1992–1993 metų žiemą, kai ne vieno miesto daugiabučiuose, mokyklose ar bendrabučiuose karštas vanduo buvo tokia pat retenybė kaip žibutės sausio mėnesį.
Tikriausiai ir daug jaunesni mūsų valstybės piliečiai prisimena 2006-uosius, kai lyg tyčia „sugedo“ vamzdynas „Družba“, kuriuo iki tol nafta tekėdavo į šiuo metu „Orlen Lietuva“ pervadintą Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą.
Ką jau kalbėti apie prieš porą metų buvusią padėtį, kai Lietuva Rusijos koncernui „Gazprom“ už dujas mokėjo brangiausiai visoje Europoje.
Įrodymų, kad nukalti energetinės nepriklausomybės šarvus bus ne ką lengviau, nei atkurti tikrąją nepriklausomybę, per kone pustrečio dešimtmečio buvo apstu.
Ar Lietuva galėjo tai padaryti greičiau? Be jokios abejonės. O dėl to, kad nepavyko, galime kaltinti ne tik priešiškas užsienio jėgas, bet ir pagal jų dūdelę šokusius mūsiškius politikus bei valdininkus.
Būtingė. Palangos miesto teritorijos pakraštyje jau nuo 1999 metų veikia Būtingės naftos terminalas, šiuo metu priklausantis „Orlen Lietuva“.
Galėjo jis darbą pradėti gerokai anksčiau – juk apie šį projektą imta kalbėti dar 1991-aisiais, rimčiau jį pradėta svarstyti po poros metų, o jau 1995-aisiais buvo įkurta ir „Būtingės nafta“.
1998 metais konservatorių Vyriausybė, vadovaujama Gedimino Vagnoriaus, pagaliau atsitokėjo: Valstybės kontrolei buvo nurodyta išsiaiškinti, kodėl terminalo darbų pabaigos net nematyti, nors pabaigtuvių vainikas seniai turėjo būti iškeltas.
Pradėjęs veikti Būtingės terminalas kone septynerius metus eksportavo rusišką naftą, tačiau kai Kremlius paskelbė apie neva sugedusį vamzdyną „Družba“, teko pradėti ją pumpuoti iš atplaukusių tanklaivių ir gabenti į Mažeikius.
Būtingė darbuojasi iki šiol ir negalima sakyti, kad nesėkmingai, nes ji tapo bene vieninteliais naftos importo į Lietuvą vartais.
Bet neatsakytų klausimų liko aibės.
Pirmiausia – kodėl strigo terminalo statyba? Kodėl iš pat pradžių pasirinktas plūduras, kuris dėl audringos Baltijos jūros negali būti naudojamas kone pusę metų ir kelia didžiulę avarijos tikimybę? Galiausiai – kodėl 780 mln. litų turėjęs kainuoti projektas atsiėjo per 1,2 milijardo litų?
Atsakymo toli ieškoti nereikia – atsiverskite to meto spaudą ir pamatysite dažniausius žodžius, kurie vartoti rašant apie terminalo statybą. Daugelis jų prasideda raide K: konsultantai, korupcija, kyšiai.
Jungtys. Tos pačios trys K ištisus dešimtmečius sergėjo ir Rusijos puoselėjamą energetinį žiedą BRELL.
Kas nežino, ši santrumpa reiškia ganėtinai uždarą elektros sistemą tarp Baltarusijos, Rusijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos.
„Ilgai kalbėjausi su premjeru apie elektros linijos į Vakarus tiesimą ir konsorciumo „Power Bridge“ nusiskundimus, kad iš jų reikalaujama kyšio.
Pokalbis visiškai nepavyko. (...) Irzloku tonu pažertos frazės, kad Vyriausybė kontroliuoja padėtį.“
„Pavartęs dokumentus apmiriau. Pirmoji įmoka – pusė milijono. Neįvykdžius reikalavimo žadama sužlugdyti kontraktą.“
Tai – ištraukos iš prezidento Valdo Adamkaus knygos apie pirmąją kadenciją „Be nutylėjimų“.
Bet konsorciumo „Power Bridge“ bandymas nutiesti elektros tiltą tarp Lietuvos ir Lenkijos nebuvo nei pirmas, nei paskutinis. Iki tol buvo žlugę trys oficialūs projektai, ką jau kalbėti apie menkesnio kalibro susitarimus tarp dviejų šalių energetikos bendrovių.
Tiesa, tuomet dar veikiančią Ignalinos atominę elektrinę turėjusi Lietuva nelabai domino ir Varšuvą: jei į Lenkiją būtų plūstelėjusi pigesnė elektra, darbo galėjo netekti tenykščiai angliakasiai.
Šiuo metu Ignalinos monstras išmontuojamas, o apie naują atominę elektrinę užsimenama vis rečiau.
Galbūt todėl pagaliau elektros jungtys braižomos nebe tik popieriuose: aukštosios įtampos linijos stulpai jau kyla tiek Lietuvos, tiek Lenkijos teritorijoje.
„LitPolLink“, kaip ir Baltijos jūros dugnu Švedijos link judantis „Nordbalt“ kabelis, turi pradėti veikti jau kitų metų pabaigoje.
Kas mums iš to? Ogi tai, kad turėsime bendrą rinką tiek su Vakarų, tiek su Šiaurės Europa.
Suomijoje ar Švedijoje benzinas, bandelės arba kava kainuoja daug brangiau nei pas mus, užtat elektra – dažniausiai pigesnė. Jau nekalbant apie pernykštį rudenį, kai energijos kainos Lietuvoje buvo pasiekusios tokias aukštumas, kad nepriklausomi tiekėjai, priversti pirkti brangiau ir parduoti pigiau, ėmė sproginėti kaip muilo burbulai vėjui papūtus.
Intrigos. Elektros jungtys galėjo ir turėjo būti nutiestos gerokai anksčiau.
SGD terminalas irgi galėjo jau seniai veikti, jei ne tie patys trys žodžiai iš K raidės. Mat apie projektą užsiminta dar 2007 metais Seimo patvirtintoje nacionalinėje energetikos strategijoje.
Po metų tuometis ūkio ministras Vytas Navickas pasirašė sutartį su šviesaus atminimo verslo patriarcho Bronislovo Lubio valdoma „Achema“, pagal kurią įsteigta bendrovė Gamtinių dujų terminalas. Įsileidusi privatų kapitalą valstybė pastatyti SGD terminalą galėjo kur kas pigiau ir greičiau.
Tačiau Specialiųjų tyrimų tarnyba tų pačių 2008-ųjų lapkritį, kai jau buvo aišku, kad Seimo rinkimus laimėjo konservatoriai ir jų palydovai, metėsi tiek į Ūkio ministeriją, tiek į „Achemą“, tiek į kitas įmones.
Rezultato ilgai laukti neteko – 2009 metais bendrovės Gamtinių dujų terminalo veikla buvo nutraukta.
Dar po metų SGD terminalo darbais nurodyta užsiimti „Klaipėdos naftai“.
Ši valstybės valdoma įmonė padarė tai, kas būtina. Tačiau ar galėjo būti kitaip, o svarbiausia – geriau pačiai šaliai?
Galėjo. Šįmet Aukščiausiasis teismas išteisino visus prie Gamtinių dujų terminalo steigimo prisidėjusius ir keletą metų po įvairias teisėsaugos institucijas tampytus valstybės tarnautojus.
Maža to, teisėjai konstatavo, kad pradėdamos nepagrįstą ikiteisminį tyrimą Specialiųjų tyrimų tarnyba ir Vilniaus apygardos prokuratūra faktiškai sužlugdė valstybės tikslą greitai ir kuo pigiau pastatyti strateginės reikšmės objektą – SGD terminalą.
Klausimas. Nenorintys žvalgytis į praeitį dabar gali džiaugtis – SGD terminalo laivas „Independence“ jau uostamiestyje.
Simboliška, kad prie Kiaulės Nugaros salos prišvartuotas milžiniškas įrenginys bus didelis žingsnis į priekį Lietuvai atsikratant Europos energetinės salos vardo.
Vis dėlto kol kas dar yra neatsakytų klausimų ir apie naująjį terminalą. Bene svarbiausias – už kokią kainą Lietuva pirks dujas? Kiek kainuos šis energetinės nepriklausomybės garantas kiekvienam vartotojui?
Pirmadienį to dar neišgirdome. Lieka tikėtis, kad bus atsakyta artimiausiu metu, nes ten, kur nėra viešumo, klesti konsultantai, korupcija ir kyšiai.
Darbą pradės daugiau nei po mėnesio
* Už SGD laivo nuomą per dieną „Klaipėdos nafta“ mokės 189 tūkst. JAV dolerių (apie 517 tūkst. litų), per metus – 68,9 mln. dolerių (186 mln. litų), o per 10 metų – 689 mln. dolerių (apie 1,86 mlrd. litų).
* Norvegijos bendrovė „Hoegh LNG“ ne tik nuomoja laivą su įgula, bet ir teikia jo priežiūros ir operavimo paslaugas.
* Po dešimtmečio „Klaipėdos nafta“ laivą galės išpirkti, tačiau neatskleidžiama, už kokią sumą.
* Minimalų kiekį dujų – 0,54 mlrd. kubinių metrų per metus – terminalui tieks Norvegijos „Statoil“. Preliminari penkerių metų sutarties vertė – 2,5–3 mlrd. litų.
* Laivą-saugyklą pagamino Pietų Korėjoje veikianti „Hyundai Heavy Industries“. Laivas-saugykla „Independence“ yra 294 m ilgio, jo plotis – 46 m, o aukštis – 47 m.
* SGD terminalo krantinę statė Latvijos bendrovė BMGS. Šių darbų vertė siekia apie 120 mln. litų.
* 20 kilometrų ilgio jungiamąjį dujotiekį nuo terminalo iki magistralinio dujotiekio už 115 mln. litų baigia statyti Vokietijos koncernas „PPS Pipeline Systems“.
* SGD terminalas turėtų pradėti veikti gruodžio 3-iąją.
Dujos virsta skysčiu, skystis – dujomis
* Gamtines dujas išgaunančios šalys jau seniai susidūrė su viena bėda: šį kurą sunku toli transportuoti, nes tam reikia itin brangių dujotiekių. Todėl jau pusę amžiaus dujos skystinamos.
* Iš gavybos telkinių jos patenka į gamyklas, kuriose būna atšaldomos iki minus 161,5 laipsnio Celsijaus. Tokioje temperatūroje dujos suskystėja ir užima 600 kartų mažiau vietos nei iki tol.
* Suskystintosios dujos laikomos saugyklose, vėliau perkraunamos į dujovežius. Pastarieji jas atplukdo iki SGD laivų-saugyklų.
* Tokiame laive dujos vėl įgauna įprastinį būvį ir vamzdynais pumpuojamos į magistralinius dujotiekius.
* SGD terminalui skirtą bandomąjį dujų krovinį gabenantis laivas „Golar Seal“ su Maršalo Salų vėliava plaukia Klaipėdos link.
* Laivas su Norvegijos „Statoil“ beveik 60 mln. kubinių metrų dujų į Klaipėdą turėtų atplaukti šiandien.
