Nuolatinis naftos kainų mažėjimas aiškinamas Amerikos skalūnų naftos bendrovių ir OPEC su Saudo Arabija priešakyje žaidimu „kas pirmas sumirksės, rašo Cristina Maza JAV leidinyje „Christian Science Monitor“. Bet yra ir trečioji didelė naftą išgaunanti šalis, kuri naftos kainoms nusileidus žemiau 50 dolerių atžymos ir toliau didina jos gavybą.
Nepaisydama rimtų ekonominių sunkumų ir Vakarų sankcijų Rusija visomis išgalėmis stengiasi išlaikyti pasaulio lyderės pozicijas naftos ir dujų gavybos srityje.
Kada naftos kainos mažėja, ją išgaunančios šalys paprastai sumažina gavybą, kad būtų išlaikytos buvusios kainos. Bet kada kainos smarkiai nukrito šį sykį, iš pradžių pernai, o po to dar kartą šį rudenį, Saudo Arabija ir Jungtinės Valstijos, kurios yra pasaulio lyderės pagal naftos gavybos apimtis, ir toliau ją pumpavo, stengdamosi neprarasti savo dalies rinkoje, teigia žurnalistė.
O Rusijos bendrovės netgi pradėjo didinti gavybą, nors kainų mažėjimas smarkiai smukdo šios šalies ekonomiką, kuri iš esmės paremta energijos ištekliais. Kaip reigia „Reuters“, Rusija dabar išgauna daugiau naftos, nei kada nors anksčiau po Sovietų Sąjungos žlugimo – maždaug 10,7 milijonų barelių per dieną.
Naftos kainų mažėjimo pasekmės, tiek teigiamos, tiek neigiamos, pernai buvo juntamos visame pasaulyje , jų aidas nudundėjo iki tokių toli viena nuo kitos esančių šalių kaip Venesuela ir Malaizija. Kada kainos krinta, šalys, kurių pagrindinis pajamų šaltinis yra nafta, pavyzdžiui, Venesuela, priverstos didinti gavybą, kad išlaikytų normalų pajamų lygį, pabrėžia ekspertai.
Tą patį galima pasakyti ir apie Rusiją. Tačiau tai ne vienintelė priežastis, dėl kurios valstybinės naftos kompanijos atsisako mažinti gavybą. Skirtingai nei Saudo Arabijos, Rusijos valdžia ir verslininkai žymiai mažiau nerimauja dėl naftos kainų kritimo. Jie devalvuoja savo valiutą ir naudoja kitas gudrybes, kad prisitaikytų prie žemų kainų ir toliau gyventų taip, kaip anksčiau. Maskva įsitikinusi, kad naujos investicijos iš Rytų užtikrins ilgalaikį gavybos apimčių didinimą.
„Jie nejaučia, kad sukuria problemą, – sako Chrisas Weaferis iš konsultavimo bendrovės „Micro-Advisory Ltd.“, teikiančios paslaugas investuotojams ir kompanijoms, kurios rengiasi imtis verslo Rusijoje. – Jie galvoja, kad rinkos kainų suvaldyti nepajėgs ir stengiasi šią problemą kaip nors išspręsti. Tokia jų filosofija“.
Kaip pažymi ekspertai, pagrindinis uždavinys, kurį šiandien turi spręsti Rusija – maksimaliai padidinti pinigų srautus ir kiek įmanoma sumažinti Maskvai paskelbtų Vakarų sankcijų dėl jos įsitraukimo į konfliktą Ukrainoje pasekmes. Todėl Rusija visaip stengiasi diversifikuoti savo rinką pasitraukiant iš Europos ir ieškant naujų partnerių Kinijoje ir Indijoje.
„Jeigu Kinija ar kas nors kitas parodys norą duoti jiems pinigų už naftą, jie padidins gavybą“, – sakė Ch.Weaferis. – Šios sankcijos leidžia Kinijai ir Indijai gauti geresnių pasiūlymų, tačiau tai neblogas biznis ir Rusijai“.
Kinija, viena iš didžiausių pasaulio naftos importuotojų, pastaraisiais mėnesiais pasirašė su Rusija visą eilę sandorių „nafta už paskolas“. Gegužę Rusija tapo didžiausia žaliavinės naftos tiekėja Kinijai.
Tuo tarpu valiutos devalvacija padėjo vyriausybei atitolinti keletą pražūtingų žemos naftos kainos padarinių. Pernai Rusija atsisakė savo ilgalaikės politikos išlaikyti stiprią valiutą ir leido laisvai svyruoti rublio kursui. Nuo tada rublis nuvertėjo, nes naftos kaina krito. Ch.Weaferis pažymi, kad kiekvienas papildomai parduotas naftos barelis atneša tokias pat rublines pajamas, įgalindamas vyriausybę kontroliuoti savo biudžeto deficitą.
Ir vis dėlto, Vakarų sankcijos ir žemos naftos kainos pagimdo investicijų deficitą, o tai gali turėti įtakos Rusijos energetikos sektoriaus perspektyvoms. Rugsėjo pradžioje premjero pavaduotojas Arkadijus Dvorkovičius pripažino, kad investicijų sumažėjimas laikui bėgant gali privesti prie gavybos sumažinimo.
Pasaulio energetikos centro (Global Energy Center) prie Atlanto tarybos (Atlantic Council) vyresnysis mokslinis bendradarbis Arielis Cohenas taip pat kalbėjo apie tai, kad Rusijos ekonomikos nuosmukis, kurį sunkina gręžinių ir technikos senėjimas, gali laikui bėgant priversti Rusiją sumažinti gavybą.
„Jeigu jie sumažins gavybą, tai ne todėl, kad jiems to norisi, o todėl, kad jie neturi pinigų, o gal ir technikos su technologijimis. Vakarų Sibire telkiniai seni, išeksploatuoti. Todėl jiems reikia eiti giliau arba ieškoti skalūnų naftos, bet tam jie neturi lėšų, – pažymi Cohenas. – Tai pati rimčiausia krizė pokomunistinėje Rusijoje“.
Ir vis dėlto dauguma ekspertų sutinka, kad net jeigu Rusija sumažins gavybą, tai nedaug. Daugelis Rusijos naftos gavybos kompanijų yra oficialiai registruotos biržoje ir priklausomos nuo smulkiųjų akcininkų kaprizų. O tai reiškia, kad jeigu vyriausybė sutiks gerokai sumažinti gavybą, jai gali kilti teisinio pobūdžio sunkumų.
Be to, kaip pažymi apžvalgininkai, Putinas ir jo draugeliai gyvybiškai suinteresuoti Rusijos kaip stambios pasaulinės rinkos dalyvės dominuojančios padėties išsaugojimu.
„Putinas ne kartą yra pareiškęs, kad Rusija turi išlaikyti gavybos apimtis vidutiniškai 10 milijonų barelių per dieną nepriklausomai nuo kainos. Tai duoda šaliai stabilų pinigų srautą ir rodo, kad ji yra svarbi pasaulio rinkos dalyvė“, – sako Weaferis.
Parengė Leonas Grybauskas
