Tradicijos tęsiamos – nauja sutartis su „Statoil“ dar nepasirašyta, o jau sugebėjome apskaičiuoti, kiek atpigs terminalo išlaikymas, kiek dujos gyventojams ar šilumininkams.
Derybos su norvegais Lietuvai baigėsi tikrai naudingai. Pirmiausia daugiau nei trečdaliu turėtų sumažėti „Statoil“ tiekiamų suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) kaina. Dėl to apie 23 proc. (arba 25,5 mln. eurų per metus) atpigs ir terminalo laivo „Independence“ išlaikymas.
Lengviau galės atsikvėpti ir dujas dar deginantys šilumos gamintojai, ir didžiausią jų dalį sunaudojanti „Achema“. Energetikos ministras R.Masiulis netgi užsiminė, kad iš „Gazprom“ kartais dujų išvis galėsime nepirkti.
Gerieji norvegai sutiko tiekti po mažiau dujų kasmet ir leido pardavinėti perteklių. Tik su viena sąlyga – 2014-aisiais sutartis su „Statoil“ buvo sudaryta 5 metams, dabar ji bus pratęsta dar tokiam pat laikotarpiui.
Štai čia džiaugsmas ir baigiasi. Net jei Lietuva iš „Statoil“ pirks nebe po 540, o tik po 350 mln. kubinių metrų dujų per metus, vis vien susidarys jų perteklius. Dabartinėmis sąlygomis pardavinėti jas galime tik nuostolingai, ir tai dar reikia rasti pirkėjų.
Ar įmanoma daugiau vartoti dujų šalyje? Sunkiai. Šilumos tiekėjai, išskyrus kelis miestus, jau seniai įrengė daugybę gerokai pigesnio biokuro katilų. Naujasis blokas Elektrėnuose užkuriamas tik per didžiausius šalčius.
O kogeneracinės elektrinės, nuo šių metų netekusios paramos iš Visuomenės interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) fondo, vegetuoja. „Vilniaus energija“ nuo sausio nutraukė Vilniaus trečiosios termofikacinės elektrinės darbą, nes joje gaminti neremiamą elektrą nebeapsimoka.
Energetikos ministras šį sprendimą išvadino politiniu. Mat sostinės šilumos ūkį besinuomojanti Prancūzijos kompanija „Veolia“ ir jos partneriai seniai yra užsitraukę Prezidentūros rūstybę, tad neva siekė parodyti raumenis ir pasiūlyti Vilniui pirma laiko atsiimti jiems nebereikalingą elektrinę.
Bet juk sprendimas neberemti elektros gamybos iš VIAP fondo irgi buvo labiau politinis. Dėl to į mėsmalę pakliuvo ir kiti rinkos dalyviai, tarp jų septynių savivaldybių valdoma Panevėžio termofikacinė elektrinė – naujausia šalyje. Jos veikla dabar, kai atslūgus šalčiams biržoje vėl mažėja šilumos kainos, yra nuostolinga, o neveikti įrenginiai negali, nes reikia pajamų paskoloms grąžinti.
Ir sostinės, ir Panevėžio elektrines galėtų perimti „Lietuvos energija“, lieka susitarti dėl sąlygų ir kainos.
Remiantis įstatymais, kas penkeri metai reikia atnaujinti Nacionalinę energetikos strategiją. Tik kas iš to, jei joje surašomi punktai vis viena lieka tik popieriuje?
Antai iš 2012-ųjų strategijos įgyvendinami tik atsinaujinančių energijos šaltinių plėtros planai. Ten paminėta regioninė atominė elektrinė lieka utopija.
Tačiau įdomiausia, kad šiame dokumente numatyti vienas kitam prieštaraujantys tikslai: trumpuoju laikotarpiu – užsitikrinti dujų tiekimo alternatyvą (tai iš esmės jau padaryta, gal ne su kaupu), o ilguoju – sumažinti dujų vartojimą.
Štai tokia kebeknė, į kurią pateko valstybė, ankstesnės Vyriausybės ir jai paklusnių pareigūnų rankomis sumaitojusi idėją statyti nedidelį SGD terminalą už privataus kapitalo lėšas ir nusipirkusi pernelyg brangų galvos skausmą daugybei metų.
Dabar – šaukštai popiet. Todėl skelbdama apie sėkmę derybose su „Statoil“ Vyriausybė turėtų ir aiškiai pasakyti, ką darysime toliau. Jei bent jau dešimčiai metų ateitį siejame su dujomis, gal atominės elektrinės projektą reikėtų nusiųsti į fantastinės literatūros skyrelį skurstančiose bibliotekose, biokurą palikti šilumininkams, o valstybės valdomo energetikos holdingo rankose sutelkti dujas deginančias elektrines? O juk šis holdingas dar ketina statyti atliekas deginančias jėgaines Kaune ir Vilniuje.
Anksčiau buvo žadėta naują Nacionalinės energetikos strategiją parengti iki praėjusių metų rugpjūčio. Vėliau – iki lapkričio.
Dabar išvis neaišku, kada šis dokumentas išvys dienos šviesą ir kas jame bus numatyta.
Vertėtų atsigręžti ir į netolimą praeitį, kai pasistačiusi SGD terminalą Lietuva sulaukė iš „Gazprom“ nuolaidos net už anksčiau tiektas dujas. Dabar šie pinigai tapo nesantaikos obuoliu, nes jų skirstymo tvarka mažai kam suvokiama.
Pamėginusiai atgauti permoką „Vilniaus energijai“ teismas trinktelėjo per snapą, tačiau dėl to paties į teisėjus kreipėsi ir aukštų politikų iki šiol neužrūstinusi Panevėžio „Amilina“, ir vartotojų teisių gynėjai. Pastarieji siekia sužinoti, kas vis dėlto numatyta sutartyje su „Gazprom“.
Visa tai dedasi dėl to, kad niekas atvirai neatskleidė, kokia forma – pinigais ar užskaita – buvo gauta nuolaida iš rusų, kodėl reikia jos mokėjimą išdėlioti vienaip, o ne kitaip.
Akivaizdu, kad girtis tarpinėmis pergalėmis mūsų politikai moka, o numatyti bent keletą ėjimų į priekį sekasi sunkiai.
Dar sudėtingiau juos suprantamai išaiškinti. O juk tokioje srityje kaip energetika skaidrumas turėtų būti aukščiau visko.
