Daugiausia linksniuotas Astravas – vos daugiau nei už pusšimčio kilometrų nuo Vilniaus esantis Baltarusijos miestelis, kuriame kaimynai su rusais stato naują atominę elektrinę (AE).
Stato tikrai nejuokaudami. Nors pirmasis žemės kaušas AE pamatams iškastas tik 2012 metais, jau iškilę aušinimo blokai, rengiama vieta pirmajam reaktoriui.
Tačiau kaimynai, švelniai tariant, elgiasi necivilizuotai. Nėra jokių paaiškinimų, kaip avarijos atveju evakuoti netoli esantį Vilnių. Minskas nusispjovė ir į Espo konvenciją, įpareigojančią su kaimyninėmis šalimis suderinti AE poveikio aplinkai detales.
Matyt, to ir reikėjo tikėtis. Juk tai ne demokratinių tradicijų lopšys, o viso labo tarp Rytų ir Vakarų nuolatos laviruojančio diktatoriaus A.Lukašenkos valdoma valstybė.
„Tegul užkasa duobes, tegul susikiša investicijas, – mes kovosime už savo gyvybę“, – linkėjimus Minskui siuntė V.Landsbergis.
Ar ką gali pakeisti skambūs šūkiai ir piktos peticijos?
Prieš keletą mėnesių mūsiškiai dešinieji ėmė skalambyti pavojaus varpais – esą dabartinė Vyriausybė nieko nedaro, kad sustabdytų Lietuvai grėsmingą projektą.
Bet teisybės dėlei būtina priminti, kad apie Astravo AE statybas Minskas prakalbo 2008 metais, kai Lietuvą valdė tie patys dešinieji. Tačiau jie tarsi negirdėjo pavojaus signalų, kuriuos, beje, siuntė ir „Lietuvos rytas“.
Netrukus paaiškėjo, kad elektrinę statys Rusijos „Rosatom“, o Kremlius jai skirs nemažai paskolų, nes viso projekto vertė gali priartėti prie 10 mlrd. eurų.
Akivaizdu, kad šis projektas nuo pat pradžių buvo politinis. Juk pasienyje statyti AE neprotinga, jeigu elektrą naudosi tik šalies viduje.
2009 metais A.Lukašenka užsiminė, kad prisijungti galėtų ir Lietuva. Ką darė tuometė valdžia? Premjeras A.Kubilius tiek 2010, tiek 2011 metais abejojo, ar baltarusių planai rimti. Buvo svarstoma, kad tai – tik blefas.
Tokios prognozės nepasitvirtino. Vis dėlto Lietuva ir dabar turi svertų sujaukti baltarusių planus. Pavyzdžiui, Minskas sulaukė neigiamo atsakymo paprašęs naudoti Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę kaip rezervą.
Mat AE tenka kartkartėmis stabdyti planiniams remontams, pasitaiko ir kitokių išjungimų.
Tuomet energiją tenka gauti iš kitų šaltinių, tačiau tokių, kurie atstotų numatomą Astravo AE galią, Baltarusija nelabai turi.
Regis, jau duoda rezultatų ir dabartinio energetikos ministro R.Masiulio pastangos derėtis su kaimynais, kad šie nepirktų elektros iš galbūt nesaugios AE.
Net pats A.Lukašenka šią savaitę pripažino, kad eksportuoti atominėje elektrinėje pagamintą energiją bus sudėtinga. Todėl Baltarusijos prezidentas pradėjo raginti tautą ir pramonininkus, kad vietoj gamtinių dujų ar naftos ateityje būtų naudojama šalyje pagaminta elektra.
Lietuva pagaliau ėmėsi ir konkrečių veiksmų. Bendrovės „Litgrid“ ir Kauno technologijos universiteto parengtoje studijoje nurodyta, kaip įmanoma blokuoti baltarusišką elektrą. Vienas būdų – finansinis: leisti jai tekėti mūsų tinklais, tačiau neįleisti į biržą. Tokiu atveju kaimynai tiesiog negautų pajamų.
Kiti būdai – techniniai. Brangiausias yra pastatyti keitiklį prie Ignalijos AE, tai kainuoja 197,3 mln. eurų. Užtat galima už mažiau nei 20 mln. eurų išjungti tris elektros linijas tarp Ignalinos AE ir Baltarusijos.
Gal ir nėra taip svarbu, kuris variantų būtų pasirinktas. Vien tokie užmojai kaimynams kelia daug nerimo. Būtent tai ir yra būdas juos paspausti, kad Astravo AE statybos atitiktų visas tarptautines normas.
Lietuvai galbūt nereikėtų karštligiškai kurpti elektros blokavimo planų, jeigu laiku būtų įvykdytos anksčiau priimtos, bet taip ir neįgyvendintos energetikos strategijos. Pagal jas tiek jungtis „Nordbalt“ su Švedija, tiek elektros tiltas į Lenkiją „Litpollink“ jau ne vienus metus turėjo veikti, ir toli gražu ne bandomuoju režimu, kaip yra dabar.
Tačiau darbai dėl įvairiausių priežasčių buvo atidėliojami. Kartu tolo ir terminas nukirsti bene paskutinę sovietinę energetinę bambagyslę – ištrūkti iš vadinamojo elektros BRELL žiedo.
Jis vis dar juosia Rusiją, Baltarusiją ir tris Baltijos šalis.
Planuojama, kad atsisveikinti su BRELL įmanoma 2025-aisiais, kai bus įgyvendintas energetikos sistemos sinchronizavimo su Vakarais projektas. Taigi perspektyva gana tolima.
Vis dėlto yra tikimybė, kad pasitraukti pavyks ir anksčiau: vakar pranešta, jog iki 2018 metų bus atlikti bandymai, kaip Baltijos šalių energetikos sistema veikia izoliuotu režimu. Kaip tik tuomet turėtų pradėti darbą pirmasis Astravo AE reaktorius.
Jeigu prieš tai pavyks įrodyti, kad regionui jo gaminamos energijos nereikia, Minskui ir Maskvai teks gerokai pasukti galvą, kur ją dėti.
Tačiau branduolinis monstras pasienyje vis tiek liks grėsmingas, kol nebus rimtų ir patikimų įrodymų dėl jo saugumo.
