Šiomis ir kitomis temomis – pokalbis su Europos Parlamento nare Laima Liucija Andrikiene.
– Lietuvoje ką tik vyko parašų rinkimo akcija prieš atominės elektrinės Baltarusijos mieste Astrave statybą. Ne taip seniai tik referendumas sustabdė pačios Lietuvos planus statyti branduolinę jėgainę.
– Mes pelnytai kritikuojame Baltarusijos Prezidentą A. Lukašenką dėl Astravo atominės elektrinės statybos. Mūsų argumentai yra rimti ir pagrįsti: nesuderinus su kaimyne Lietuva branduolinė jėgainė Astrave statoma mūsų pašonėje – apie 30 kilometrų nuo Lietuvos-Baltarusijos sienos ir apie 50 kilometrų nuo Vilniaus.
Be to, rusiškos technologijos mums nekelia pasitikėjimo: Černobilio pamokas Lietuva išmoko ir jų pakartoti nenori. Tiesa, ne taip seniai mes patys planavome statyti naują atominę elektrinę panašiu atstumu nuo Baltarusijos sienos, kuri būtų stovėjusi šalia dabar uždaromos Ignalinos atominės elektrinės. Ar tuomet derinome mūsų jėgainės statybos vietą su Baltarusija?
Bent kiek man žinoma – ne, vis atidėliojome. Žinia, argumentuojame, kad Lietuva būtų pasirinkusi saugesnį reaktorių ir modernias, patikimesnes vakarietiškas technologijas, be to, naują jėgainę būtume statę senosios vietoje, šalia uždaromos IAE, kuriai vietą ne mes, Lietuva, parinkome…
– Ar tokiu atveju parašų rinkimo prieš Astravą akcija neatrodo šiek tiek naivi, jei ne veidmainiška?
– Parašų rinkimas yra pilietinė akcija. Lietuvos piliečiai parašais po protesto peticija išreiškė savo nepritarimą Astravo elektrinės statybai ir savo nuogastavimus dėl galimų neigiamų šio projekto įgyvendinimo pasekmių.
Be to, piliečiai reikalauja, kad būtų priimtas įstatymas, draudžiantis ateityje pirkti elektrą, pagamintą Astravo elektrinėje, siekdami įrodyti, kad Astrave pagaminta elektra neturės paklausos, jai nebus rinkos šiame regione.
Kas gi lieka visuomenei?! Juk šį klausimą privalėjo ir privalo spręsti Lietuvos Vyriausybė, kurios aktyvaus ir kryptingo veikimo visuomenė pasigenda.
– Ar tokios peticijos gali sustabdyti Astravo atominės elektrinės statybą?
– Abejoju. Peticijos ar peticijų yra per mažai, siekiant sustabdyti įsibėgėjančias statybas. Prieš statybas Astrave turėtų aktyviai veikti aukščiausioji Lietuvos valdžia. Būtent ji turėtų aktyviau siekti tarptautinės bendruomenės paramos, pirmiausia Europos Sąjungoje: ES Taryboje, kur posėdžiauja valstybių ir vyriausybių vadovai, ir Europos Komisijoje. Savo darbo dalį turi atlikti ir Europos Parlamentas.
– Ar aktyvūs ES veiksmai stabdant Astravo elektrinės statybą yra įmanomi, ar tai realu?
– Tai įmanoma ne tik teoriškai, bet ir praktiškai. Ko negali padaryti Lietuva viena, gali padaryti Europos Sąjunga, nes tam turi daugiau svertų.
Apie Astravo elektrinės saugumo problemas turime garsiai kalbėti pačiu aukščiausiu tarptautiniu lygiu – ir ne tik ES lygiu. Tada galime tikėtis rezultatų.
– Tačiau ar įmanoma susitarti su Baltarusija, žinant, kad elektrinę finansuoja Rusija?
– Taip, Astravo atominė elektrinė yra Rusijos projektas. Banalu, bet kas moka pinigus, tas ir muziką užsako. Elektrinę Astrave stato Rusija – ji kredituoja šį projektą, naudojama jos įranga, technologijos. Tik žemė, kurioje jėgainė statoma, yra Baltarusijoje.
Žinant tai, A. Lukašenkos siūlymas Lietuvai paversti šį projektą bendru ir statyti bei eksplotuoti elektrinę kartu su Lietuva yra mažų mažiausiai juokingas. Lukašenka šiame projekte yra tik iešmininkas, o tikrasis elektrinės šeimininkas sėdi Kremliuje. Jo rankose – ir elektrinės raktelis.
– Gali taip atsitikti, kad prie savo sienos turėsime abejotino saugumo Astravo elektrinę. Ar vis tik nebuvo klaida uždaryti Ignalinos atominę elektrinę?
– Tada, kai Lietuva stojo į ES, pozicija buvo aiški – uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, kurioje veikė nesaugūs rusiški RBMK tipo reaktoriai, panašūs kaip Černobilyje.
Manęs tada neįtikino kai kurių ekspertų tvirtinimai, kad Lietuva daug investavo į šios elektrinės saugumą, esą ji esanti saugi ir galinti veikti dar kelis dešimtmečius.
Tuo tarpu ES žadėjo finansinę ir kitokią paramą IAE uždarymui. Žinant, kiek kainuos jėgainės uždarymas, kuris mums vieniems būtų buvusi nepakeliama našta, ES finansinės paramos pasiūlymas buvo labai rimtas argumentas priimant sprendimą uždaryti IAE. Dabar, praėjus dvidešimčiai metų, ją vis vien reikėtų uždaryti, nes technologijos būtų jau visai pasenusios, o ar gautume ES finansinę paramą – nežinia.
Taip, aš palaikiau naujos atominės elektrinės statybą. Nors man kaip ir daugeliui patrauklesnė ir patikimesnė yra „žalioji“ ar „mėlynoji“ energetika“ – saulės, vėjo, vandens pagalba generuojama energija. Tačiau žinodama Lietuvos, o ir visos ES energijos poreikius suprantu, kad Lietuva nepasigamins visos jai reikalingos energijos naudodamasi vien „žaliaisiais“ šaltiniais.
Aukštosios technologijos tobulėja sparčiai, pokyčiai ir energetikoje aiškiai matomi, vis didesnę energijos poreikio dalį visuomenė gali patenkinti naudodama švarią energiją, tačiau didžiųjų pokyčių šioje srityje dar teks palaukti.
– Kaip ES laikosi savo įsipareigojimų padėti Lietuvai uždarant Ignalinos atominę jėgainę?
– Realybė nėra vienareikšmė. ES finansavimas yra užtikrintas iki 2020 metų. Po šios datos – neaišku, ar jis bus tęsiamas. Tai paaiškėjo, kai buvo rengiamas ir svarstomas 2014- 2020 m. ES biudžetas.
2012-2013 metais planuojant ES biudžetą dabartiniam finansiniam laikotarpiui Lietuvai dar kartą buvo pasiųsta aiški žinia, kad specialiame fonde kauptume lėšas IAE uždarymo finansavimui po 2020 metų. Lietuvos stojimo į ES sutarties 4-ajame protokole įtvirtinta, kad ES skirs „pakankamą (sufficient)“ finansavimą IAE uždarymui.
Žodžiai „pakankamas finansavimas“ gali būti traktuojami skirtingai, tai jau vyksta, nors su ES suderinta IAE uždarymo pabaiga – 2038 metai. Naujos Lietuvos Vyriausybės, Lietuvos diplomatijos, ES institucijose dirbančių mūsų atstovų laukia rimtas darbas, kurį reikia dirbti jau dabar. Turėsime pasiekti, kad ES finansavimas Ignalinos AE uždarymui būtų tęsiamas ir po 2020 metų.
– Kas atsitiktų, jei Lietuva po 2020 metų nebegautų iš ES pinigų Ignalinos elektrinės uždarymui?
– Uždarymą tektų finansuoti savomis arba skolintomis lėšomis. Tai reikštų gerokai ilgesnį uždarymo procesą ir uždarymo kaštų išaugimą.
Praėjusią savaitę lankiausi uždaromoje IAE. Ten darbai vyksta be didesnių trukdžių. Šių metų rudenį panaudotas branduolinis kuras pagaliau pajudės į naują saugyklą. Iki 2022 m. visas panaudotas branduolinis kuras turi būti išvežtas į saugyklas.
Išvežus kurą bus ardomos reaktorių konstrukcijos. Technologiškai tai labai sudėtingi procesai, kurių laikinas stabdymas ar nutraukimas keltų didelį pavojų, todėl jie turi vykti tvarkingai. Tam turi būti užtikrintas sklandus ir nepertraukiamas finansavimas.
Artėja šio finansinio laikotarpio vidurys, kai ES biudžetas bus peržiūrimas, diskutuojama dėl prioritetų. Be to, neilgai trukus bus pradėtas dėlioti ir būsimo finansinio laikotarpio – po 2020 metų – ES biudžetas, naujoji finansinė perspektyva. Atsiranda nauja galimybė pasiekti, kad ES finansavimas IAE uždarymui būtų tęsiamas ir po 2020 metų, lėšų poreikis – 900 milijonų eurų.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo labai didelė suma, tačiau išdėsčius ją per keliolika metų tai nebūtų nepakeliama našta ES biudžetui. Labai reikalinga Lietuvos valdžios valia ir aktyvūs veiksmai, siekiant, kad šie norai taptų realybe.
