Bet štai akibrokštai: avarijos atveju pirmieji mirtinas pasekmes pajusiantys vietos gyventojai dėl to mažai suka galvą.
Kai kurie net mano, kad jų pašonėje, Baltarusijos pusėje, dygsta ne dviejų reaktorių branduolinė jėgainė, galima Černobylio reinkarnacija, o trąšų fabrikas.
Antras akibrokštas – bokštai, atominės grėsmės simbolis, išdygo kaip Lietuvos reikalavimų paadarinys.
Nebaisus nei velnias, nei atomas
Važiuojant nuo Vilniaus Baltarusijos link, už Nemenčinės, likus 4 kilometrams iki Buivydžių miestelio plyti aukšta laukymė. Žiūrėdamas į Baltarusijos pusę horizonte matai kažkokius du kaminus.
Bet tai – ne kaminai. Tai Baltarusijos Astravo AE reaktoriaus aušinimo bokštai, nuo Buivydžių apylinkių, einant tiesiai, nutolę ne daugiau kaip 25 kilometrus.
Juos aiškiai matė savaitgalį šieną vežę Varapniškių kaimo (Vilniaus r., Buivydžių sen.) gyventojai, sutuoktiniai Juozas ir Sabina Piseckiai bei jų šeimos draugas Petras Vasiljevas.
Žurnalistai paklausė, ar baltarusių atominės elektrinės bokštai jiems nekelia pavojaus nuojautos. Gal kaimiečiai išsikasė slėptuves ir apsirūpino švinu šarvuotais skafandrais, dujokaukėmis, kitokiomis apsaugos priemonėmis?
Ant šieno kaugės vežime stovėjęs J.Piseckis išdidžios paniekos kupina veido išraiška žvilgtelėjo į Baltarusijos pusę ir juokaudamas tarė: „Mūsų velnias neima! Geriausia apsaugos priemonė mums – šitas...“
Tai sakydamas vyriškis išraiškingai spragtelėjo sau į kaklą.
S.Piseckienė filosofiškai paaiškino: „Jeigu Aliaksandras Lukašenka užsispyrė statyti elektrinę, jis taip ir padarys. O jeigu ji sprogs, gal dar spėsime persižegnoti. Juk ir pačios Baltarusijos tada neliks, tai vodkos iš ten nebeveš kontrabandininkai. Beveik visi mūsų kaimo vyrai išmirė nuo pilstuko.“
Išgąsdino D.Grybauskaitės žodžiai
Vos keli kilometrai nuo Lietuvos ir Baltarusijos sienos esantis Buivydžių bažnytkaimis, seniūnijos centras, taip pat nejaučia mirtinos grėsmės.
Bet kai kurie gyventojai dėl visa ko ištraukė iš sandėliukų nuo sovietinių laikų išlikusias dujokaukes. Apie tai pasakojo pirmas Buivydžiuose, prie parduotuvės, sutiktas 55 metų vietos gyventojas Tadeušas.
„Kai Baltarusijos pusėje pamačiau tuos bokštus, pamaniau, kad jie pastatė trąšų fabriką. Gamins trąšas ir gabens į Klaipėdą. Bet kaimynas paaiškino, kad čia Astravo atominės elektrinės bokštai.
O visai neseniai, gal vakar, sakė girdėjęs, kad Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė perspėjo, esą rusų prezidentas Vladimiras Putinas Baltarusijos prezidentui A.Lukašenkai įsakė po dvejų metų susprogdinti elektrinę.
Kad atkeršytų Lietuvai, jei ji nesiliaus remti Ukrainos“, – kalbėjo vyriškis, kurio kaimynas, matyt, labai savotiškai suprato D.Grybauskaitės pareiškimą, padarytą Vilniuje vykusios konferencijos apie Astravo AE statybas proga.
Jau nekalbant apie tai, kad prezidentės pareiškimas, jog baltarusių atominė jėgainė „gali būti panaudota nekonvenciniu būdu“, savaime yra savotiškas.
Iš jos žodžių buvo galima suprasti, kad Rusijos žalieji žmogeliukai į Lietuvą ateis ne bet kaip, o pasinaudodami Baltarusijoje statoma Astravo AE.
„Nelabai tikiu tokiais grasinimais, bet dėl visa ko susiradau dujokaukę, likusią dar nuo tarnybos sovietinėje armijoje laikų“, – dalykiškai paaiškino vyras.
A.Lukašenkos balsas stipresnis?
Kalbantis su vietos gyventojais paaiškėjo, jog jie, Lietuvos teritorijoje gyvendami arčiausiai Astravo AE, mažai žino apie ją ir apie Lietuvos poziciją. Vietiniai teigė, jog lietuviškų televizijos kanalų signalai juos labai sunkiai pasiekia.
Tačiau vietinių akis, ausis ir smegenis puikiai pasiekia Baltarusijos televizijos signalai. Su jais – ir tikinimai, neva gyventi šalia atominės jėgainės visiškai saugu, o Lietuvos valdžia, gąsdindama savo piliečius, esą šneka blėnis.
Neatrodo, kad į daugiausia lenkiškai kalbantį pasienio miestelį būtų užklydę ir referendumą prieš Astravo AE surengę konservatoriai. Paradoksas, bet vietos žmonės labiau bijojo maždaug už 80 kilometrų stovėjusios Ignalinos AE, nei dabar mažiau kaip 30 kilometrų nutolusios Astravo jėgainės.
„Kai 1986 metais sprogo Černobylio AE Ukrainoje, buvome labai persigandę, kad sprogs ir Ignalinos elektrinė. Bet dabar jau pripratome gyventi branduolinio pavojaus akivaizdoje ir Astravo nebijome. Girdėjome, kad Vilniuje rengiamos akcijos prieš tą elektrinę, bet mūsų niekas neagitavo prie jos prisidėti“, – teigė vietos gyventoja Jadvyga.
Ant Buivydžių seniūno Marjano Naruneco stalo – nei dujokaukės, nei evakuacinių planų. Žurnalistų paklaustas, ar vietos gyventojai, matydami Astravo AE bokštus, nesiskundžia baimės sukelta nemiga, panikos priepuoliais, atšovė: „Niekas nesiskundžia, apie Astravo AE nekalbame, turime rimtesnių problemų.“
Paklaustas, kokios gi šio Vilniaus rajono miestelio rimtos problemos, seniūnas skubiai išbėrė: „Jokių problemų nėra. Visi draugiškai dirbame. Mūsų apylinkėse klesti žemės ūkis!“
Dar vaidenasi Černobylio šmėkla
Pradėjus kalbėtis lenkų kalba, seniūnas tapo truputį atviresnis. Taip pat prisipažino daug labiau nerimavęs dėl Ignalinos AE, kol ši dar veikė, nei dėl dabar statomos Astravo AE Baltarusijoje.
„Na, matome tuos atominės elektrinės kaminus. Bet kol juodi dūmai iš jų nerūksta, ramu“, – juokavo M.Narunecas.
Iš tų kaminų dūmai nerūksta ir vargu ar parūktų net avarijos atveju. Nes tai ne kaminai, o reaktoriaus aušinimo bokštai. Vienas jau pastatytas, kitas baigiamas statyti.
Paradoksas, bet jei ne griežti Lietuvos reikalavimai, baltarusiai jų net nebūtų statę.
Užnuodytų šulinių grėsmė
„Baltarusiai iš pradžių ketino reaktorius aušinti Neries vandeniu. Tik Lietuvai primygtinai reikalaujant sutiko statyti aušinimo bokštus ir rektorius aušinti uždaro ciklo būdu taip, kad tarša nepatektų į Nerį. Bet ir šis būdas neužtikrina, kad įvykus avarijai radioaktyvioji tarša nepateks į gruntinius vandenis“, – paaiškino Aplinkos ministerijos Taršos departamento direktorius Vitalijus Auglys.
Įvykus avarijai radioaktyviosios medžiagos užterštų Vilniaus regiono vandenis, o arti Baltarusijos sienos įsikūrę žmonės, taigi ir Buivydžių gyventojai, taršos padarinius pajustų pirmieji.
„Kaimo vietovių gyventojai daugiausia semia vandenį iš šulinių. Avarijos atveju jų šuliniai labiausiai ir būtų užteršti“, – sakė V.Augys.
Lieka tik melstis, kad jokios avarijos nebūtų, tačiau statant Astravo AE jau buvo du pavojingi incidentai. Šių metų balandį jėgainės statybvietėje sugriuvo būsimo branduolinės priežiūros pastato atraminės konstrukcijos. Nors iš pradžių Baltarusijos atstovai neigė informaciją apie šį incidentą, vėliau patys ją patvirtino.
Liepos 10 dieną per reaktoriaus statymo bandymus 330 tonų reaktorius nukrito iš 2–4 metrų aukščio.
Jei įvyktų tokio kaip Černobylio AE masto avarija, būtų užteršti ne tik Buivydžių apylinkės vandenys. Vietos gyventojai pirmieji pajustų ir branduolinio smūgio jėgą, ir pirmieji taptų radioaktyviosios spinduliuotės aukomis.
Tačiau evakuacijos planų neturi nei Buivydžių miestelis, nei visa Lietuva apskritai.
„Elektrinė dar nepastatyta. Ją planuojama baigti 2018 metais. Kol kas duotas nurodymas Priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai (PGT) patikrinti, kiek turime slėptuvių, ar jos tinkamos. Vis dėlto tikimės tarptautinėms struktūroms įrodyti, kad Astravo AE statybų aikštelė pasirinkta netinkamai, įtikinti tarptautinę bendruomenę, kad Lietuvai ir kitoms aplinkinėms šalims gresia rimtas pavojus“, – kalbėjo V.Auglys.
Laukia baltarusių atsakymų
Michailas Demčenka, Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos (VATESI) viršininkas:
„Remiantis Europos radiacinės ir branduolinės saugos reguliuojančių institucijų asociacijų (HERCA-WENRA) rekomendacijomis, valstybė, naudojanti branduolinę elektrinę, ir kaimyninės šalys turi turėti avarinės parengties planus ir būti pasiruošusios taikyti apsaugos priemones, nesvarbu, kokia branduolinės avarijos tikimybė.
Avarinės parengties planuose turi būti numatytos šios priemonės gyventojams: įvykus avarijai, kai gresia didelis išmetamų radioaktyviųjų medžiagų kiekis, nelygu vėjo kryptis, iki 20 km atstumu nuo branduolinės elektrinės – jodo profilaktika, slėpimasis ir evakavimas, iki 100 kilometrų – jodo profilaktika, slėpimasis, maisto produktų iš šio regiono vartojimo ribojimas.
Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama aktuali radioaktyviųjų medžiagų išmetimo ir meteorologinė informacija, kuri gali nulemti minėtų zonų mažinimą arba išplėtimą. Pavyzdžiui, susidarius nepalankioms meteorologinėms sąlygoms, avarijos metu išmestas didelis radioaktyviųjų medžiagų kiekis gali pasiekti Lietuvos teritoriją ar netgi Vilniaus miestą, todėl reikėtų išplėsti gyventojų evakavimo zoną.
VATESI yra parengusi ir pateikusi Baltarusijos branduolinę saugą reguliuojančiai institucijai, Ekstremalių situacijų ministerijai susitarimo projektą, kurio vienas pagrindinių tikslų – sutarti dėl operatyvaus keitimosi informacija įvykus branduolinei ar radiologinei avarijai. Laukiame pozityvių Baltarusijos institucijų veiksmų derinant šį projektą.“
