Varšuva paskelbė, kad terminas nusikelia, nes dėl aplinkosaugos priežasčių nusprendė keisti dujotiekio trasą.
Dujotiekis dėl to neva turėtų atpigti iki 30 proc. Negana to, esą naujas techninis sprendimas leis Lietuvai apie 10 proc. padidinti dujų transportavimo pajėgumus ir pagerinti Klaipėdos Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo efektyvumą. Kitaip sakant, vien privalumai ir jokių trūkumų.
Bet tuomet kyla klausimas, kodėl lenkai iš karto nepasirinko ir pigesnio, ir efektyvesnio, ir dar aplinkai ne tokio kenksmingo dujų kelio, o gaišo laiką, švaistė pinigus projektuodami jį kita trasa. Proto užtemimu vargu ar tai galima paaiškinti.
Turbūt nevertėtų labai džiaugtis ir tuo, kad dujotiekis Lietuvai atpigs.
Daugiau nei pusę milijardo eurų kainuosiantį dujotiekį finansuoja ES, bet buvo sutarta, kad Lietuva dar kompensuos dalį Lenkijos finansinės naštos. Jei ir sumažės lenkų projekto kaina, reikės juos įtikinti, kad tenkintųsi mažesne kompensacija, o tai padaryti nebus lengva.
Lietuvoje jį tiesiančiai bendrovei „Amber Grid“ dabar teks nutraukti pradėtus konkursus. Tai – jau žala. Bet turbūt didesni praradimai gresia dėl vėliau atsirasiančio dujotiekio, o dar nėra ir jokių garantijų, kad jis bus baigtas 2021-ųjų pabaigoje.
Juk vis garsiau kalbama, kad lenkai dujotiekį sieja su „Orlen“ reikalavimais „Lietuvos geležinkeliams“ taikyti mažesnius gabenimo tarifus, todėl gali vilkinti projektą, jei jų norai nebus tenkinami.
Suprantama, oficialiai niekas to nesako, nes ryšio tarp strateginę reikšmę turinčio dujotiekio projekto ir lenkų bendrovės komercinių interesų lyg ir nėra. Bet ne paslaptis, kad vienaip gali būti kalbama viešai ir visai kitaip veikiama.
Čia intrigą kuria ir skirtingas Lietuvos atstovų kalbėjimas. Energetikos ministras R.Masiulis dievagojasi, kad lenkai nė nemano dujotiekio ar elektros tinklų sinchronizavimo projektų sieti su geležinkelio tarifais, – esą viskas klostosi puikiai.
Bet susisiekimo ministras R.Sinkevičius aiškina priešingai – kad „Orlen“ reikalauja geležinkelio nuolaidų, kurios iki 2024 metų gali atsieiti nuo 41 mln. iki 200 mln. eurų, ir iš Energetikos ministerijos jau sulaukta užuominų, jog reikia paskubinti derybas.
R.Sinkevičius dar pridūrė nepritarsiąs, kad „Lietuvos geležinkeliai“ patirtų nuostolių dėl kažkokių kitų tikslų. Premjeras A.Butkevičius taip pat pareiškė, kad Vyriausybė nesutiks su nepagrįstais reikalavimais, jei tai lems nuostolingą geležinkelių veiklą.
Energetikos ir susisiekimo ministrai, ko gero, tiesiog laikosi skirtingos derybų taktikos. Bet lenkai iš tiesų spaudžia Lietuvą tenkinti „Orlen“ reikalavimus, jei mūsų šalis nori sėkmingo strateginių energetikos projektų įgyvendinimo.
Šįmet liepą vykęs Lenkijos vyriausybės atstovų susitikimas su A.Butkevičiumi patvirtino, kad lenkams labai rūpi „Orlen“ interesai ir jie bendrovės ginčą dėl geležinkelio tarifų pakylėjo į politinį lygį.
Aišku, tai turi įtakos dvišaliams projektams. Lietuvoje net girdėti nuogąstavimų, kad Varšuva nesumanytų dar ir lenkų tautinės mažumos reikalavimų sieti su mūsų šaliai svarbiais energetiniais interesais.
Mat Lenkija gerokai mažiau nei Lietuva suinteresuota energetikos projektais, turinčiais Baltijos šalis sujungti su Vakarais, o kai kuriais atvejais gal nė nenori tokių jungčių, tiktai negali jų atsisakyti dėl bendros ES strategijos.
Antai antros elektros jungties su Lietuva ir jos tinklų sinchronizavimo projektai lenkams gali atrodyti ne itin patrauklūs todėl, kad juos įgyvendinus nebūtų įmanoma sustabdyti pigios elektros iš Skandinavijos srauto.
Lenkijos energetika dar plačiai naudoja akmens anglis, o šachtininkų interesų labai paisoma.
Varšuva, ko gero, labiau suinteresuota infrastruktūros su Vokietija plėtra, nors ir bendriems su Baltijos šalimis projektams skirtų ES pinigų, žinoma, neatsisakys, tik gali neskubėti imtis konkrečių darbų.
Visa tai gali pakenkti Lietuvos planams. Pavyzdžiui, Baltijos šalių elektros tinklus su Vakarais galima sinchronizuoti ne tik per Lenkiją, bet ir per Suomiją. Estai pasisakė už pastarąjį variantą, nors jis brangesnis nei lenkiškasis.
Tačiau, stringant susitarimams su Lenkija, gali laimėti Lietuvai nenaudingas sinchronizavimo per Suomiją projektas.
Tačiau ar tikrai viskas priklauso tik nuo Varšuvos geros valios? Regis, gindamas savo interesus Vilnius pirmiausia pralaimi viešųjų ryšių prasme.
Tai matyti tiek aiškinantis tautinių mažumų problemas, tiek derantis dėl tokių konkrečių dalykų kaip geležinkelio tarifai. Net Lietuvai palankūs Lenkijos politikos ekspertai sako, kad, lenkų įsitikinimu, lietuviai nesąžiningai elgiasi su „Orlen“, o tai suteikia peno mūsų šaliai priešiškoms nacionalistinėms jėgoms.
Vadinasi, Lietuvos derybininkams reikia ir lankstumo, ir gebėjimo įrodyti savo tiesą.
