Atsirado elektros jungtys su Švedija ir Lenkija. Klaipėdos uoste stovi Suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalas. Nors ir vėluos, jau suplanuotas dujotiekis į Lenkiją. Todėl nėra ko stebėtis, kad anksčiau dujas kaip politinį įrankį naudojusio „Gazprom“ įtaka Lietuvoje smarkiai sumenko: dabar rusai skelbia aukcionus, o pirkėjų suranda tik tuomet, kai jiems tinka kaina.
Tačiau naujajai Vyriausybei energetikos sektoriuje iššūkių bus per akis – juolab kad ši sritis yra neatsiejama nuo bendro visos šalies saugumo.
Kadenciją baigiantis energetikos ministras R.Masiulis su savo komanda taip ir nesukūrė naujos Nacionalinės energetikos strategijos, užtat paliko bent jos apmatus – nurodytos kryptys, kuria linkme toliau turėtų eiti Lietuva.
Pasaulis, ypač Europa, „žalėja“. Ne išimtis ir mūsų šalis, kurioje irgi gausėja atsinaujinančių energijos šaltinių, pirmiausia – vėjo jėgainių. Bet yra ir savotiškos ribos – iki 2020 metų prie tinklų bus galima prijungti papildomai 250 megavatų galios vėjo elektrinių. Jei daugiau, tuomet jau tektų investuoti į pačius tinklus, o tai reikštų papildomą naštą visiems vartotojams.
Jau praėjusiais metais mūsų šalis ketvirtadalį reikalingos energijos gavo iš atsinaujinančių šaltinių. Toliau naudojant biokurą ir galbūt prasidėjus vėjo energetikos jūroje plėtrai iki 2050-ųjų ši dalis turėtų pasiekti 70 procentų.
Vis dėlto atsinaujinantys šaltiniai nėra laikomi patikimais – dar nėra išrasta efektyvių būdų, kaip kaupti pagamintą energiją.
Šiuo metu patikimais vadinami gamybos įrenginiai ir jungtys užtikrina triskart didesnę elektros pasiūlą, nei mūsų šalis suvartoja. Bet dėl Estijos noro importuoti daugiau energijos Lietuva gali pritrūkti jos iš šiaurės – „LitPolLink“ kol kas veikia taip, kaip užsigeidžia lenkai.
O Lietuvos elektrinės 7-asis ir 8-asis blokai, Vilniaus trečioji termofikacinė ir Kauno termofikacinė elektrinės netrukus, kaip ir buvo planuota, iškris iš gamybos sistemos.
Apskaičiuota, kad nieko nedarant 2030-aisiais vietinės elektros gamybos apimtis (neskaitant atsinaujinančių šaltinių) bus perpus mažesnės nei poreikis.
Todėl jau dabar siūloma svarstyti galimybę statyti du naujus šiuolaikiškus blokus Elektrėnuose – ten turėtų būti deginamos dujos. Taip pat yra idėja iki 2022 metų įgyvendinti Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės penktojo agregato projektą.
Visa tai – milžiniškos investicijos. Juk vien devintasis blokas Lietuvos elektrinėje – ji pradėjo veikti prieš ketverius metus – atsiėjo apie 375 mln. eurų.
Naujų įrenginių statybą galbūt parems ES, tačiau prisidėti teks ir mums. Tokia energetinės nepriklausomybės kaina.
Išlaidas didina ir SGD terminalas – jau seniai aišku, kad tokiai šaliai jis per didelis. Gerokai mažesnį už savo lėšas ketinusi pastatyti didžiausia šalies dujų vartotoja (atitinkamai ir didžiausią indėlį už terminalo išlaikymą turinti mokėti) „Achema“ iki šiol nenuleidžia rankų ir ketina teisme įrodyti, kad Europos Komisija, leidusi valstybės pagalbą „Independence“, buvo neteisi.
Kad ir kaip būtų, terminalas liks, jį teks išpirkti, o dujas iš jo irgi reikės vartoti.
Dar vienas galvos skausmas naujai valdžiai – atominė elektrinė. Ne planuota naujoji, nes šį projektą siūloma įšaldyti neapibrėžtam laikui.
Kur kas daugiau galvosūkių laukia dėl nebeveikiančios Ignalinos atominės elektrinės (IAE), kurios uždarymo darbai nuo grafiko atsilieka kelerius metus, o dėl finansavimo kyla vis didesnių abejonių.
Pastarieji energetikos strategai turėjo kaip reikiant pasistengti, kad išsrėbtų jų pirmtako A.Sekmoko užvirtą košę, kai jis, paskelbęs kryžiaus žygį IAE uždarymo darbus vykdančiai Rusijos kapitalo Vokietijos kompanijai „Nukem Technologies“, paskutinėmis darbo dienomis net sugebėjo įkalbėti donorus sustabdyti pinigų srautus.
Užtat dabar skamba įspėjimai iš Europos audito rūmų ir abejonės dėl tolesnio elektrinės uždarymo finansavimo.
Vargu ar Briuselis ryžtųsi šią naštą palikti pačiai Lietuvai, bet teks įrodinėti, kad reikiamos sumos bus panaudotos tinkamai ir laiku.
Ar susitvarkys su tokiais iššūkiais naujoji valdančioji dauguma, kuri, atrodo, išvis pasiryžusi palaidoti Energetikos ministeriją?
Suprantama, svarbiausia ne iškabos. Šį sektorių galėtų prižiūrėti ir Ūkio ministerija, kaip yra buvę anksčiau. Nors tai irgi būtų tik iškabos keitimas.
Bet jei energetikos sektorius bus patikėtas vidurinės grandies valdininkams, galima sulaukti labai rimtų problemų. Dar daug kas pamena, kaip Ūkio ministerija pražiopsojo IAE uždarymo terminą, o vėliau sukėlė juoko Europos Sąjungai, beviltiškai mėgindama jį pratęsti.
Nauji valdantieji dabar daug kalba apie vertybes ar švietimo sistemos pertvarką. Tačiau ne menkesnis dėmesys turėtų būti skiriamas energetikai, kad tas pat švietimas negrįžtų į balanos gadynę. Tik kol kas aiškūs planai kažkodėl neskelbiami.
