Praėjusią savaitę Seimo Energetikos komisija paskleidė abejonių, ar verta statyti Kauno kogeneracinę elektrinę, nors darbai jau prasidėję. Kaune šį projektą įgyvendina „Lietuvos energija“ ir Suomijos kapitalo kompanija „Fortum Heat Lietuva“. Seimo nariai nutarė dėl to kreiptis į Vyriausybę, o pastaroji sprendimą ketina priimti kitą savaitę.
Negana to, žibalo į ugnį kliūstelėjo ir Europos Komisija, pradėjusi svarstyti, ar naujos jėgainės netrukdys lietuvius pratinti rūšiuoti kuo daugiau atliekų.
Tačiau akivaizdu, kad šiuo atveju yra labai nemažai povandeninių srovių, o kai kurių verslo grupių norai toli gražu neatitinka valstybės interesų. Apie tai – pokalbis su „Lietuvos energijos“ generaliniu direktoriumi Daliumi Misiūnu.
– Praėjusios kadencijos Vyriausybė buvo pripažinusi abi jėgaines ekonomikai svarbiais projektais. Kodėl dabar vėl šis klausimas svarstomas iš naujo?
– Diskusijų dėl šių projektų buvo apstu ir anksčiau, nes susikirto įvairūs interesai. Vilniuje pastatyti atliekas deginančią jėgainę planavo koncernas „Icor“, tačiau dėl įvairių procedūrinių pažeidimų tie darbai buvo sustabdyti.
Kaune visuomet jutome mažųjų šilumos gamintojų nepasitenkinimą. Tai suprantama, nes dėl susiklosčiusio rinkos reguliavimo jie gaudavo didelį pelną, todėl naujas konkurentas jiems tikrai nėra naudingas. Pastačius jėgaines vilniečių sąskaitos už šildymą sumažėtų 13 mln. eurų, kauniečių – 3 mln. eurų per metus.
Dabartinių šilumos tiekėjų pajamos ir pelnas dėl konkurencijos sumažėtų, tad ir jų skundai liejosi nuo pat pradžių, jie pasiekė net Europos Komisiją, tačiau visi buvo atmesti kaip nepagrįsti.
Pasikeitus valdžiai susiklostė palanki padėtis vėl atnaujinti diskusijas. Taip ir nutiko.
Suprantame mažųjų gamintojų susirūpinimą, tačiau pažvelkime iš gyventojų ir valstybės pusės. Šie projektai susiję toli gražu ne vien su šilumos gamyba, bet ir su atliekų tvarkymu. O juk Vilniuje jau subrendo antroji atliekų krizė, padėtis kitur irgi ne ką geresnė.
Dabar sostinės atliekos gabenamos į mechaninio-biologinio apdorojimo įrenginius, ten sutvarkomos (tiesiog palaikomos), vartotojams sumokėjus daugiau kaip po 30 eurų už toną, paskui supakuojamos ir vežamos į sąvartyną. Tai – tiesiog klasikinis beprasmio darbo ir pinigų švaistymo pavyzdys.
Tam ir reikia naujų jėgainių, kad tai, kas tinkama perdirbti, būtų ir toliau išrūšiuojama, o visa kita sudeginama gaminant ir pigesnę šilumą, ir elektrą.
Seimo Energetikos komisija nusprendė vėl pasiaiškinti, ar šios jėgainės reikalingos. Dalyvavome ne viename posėdyje, pateikėme savo skaičiavimus, argumentus. Tačiau komisijos išvados mus gerokai nustebino.
– Bet Europos Komisija irgi pasėjo abejonių dėl jėgainių – neva bus deginama, o ne perdirbama pernelyg daug atliekų, nes ilgainiui elektrinėms jų gali pristigti?
– Pirmiausia, deginti galima įvairių rūšių atliekas. Didžiausias srautas – buitinių, tačiau yra ir pramoninių. O kur dar išdžiovintas nuotekų dumblas – jo kol kas išvis nėra kur dėti. Jis būtų deginama Kaune, nes Vilniaus jėgainei užsitikrinome ES paramą ir galėsime ten deginti tik komunalines atliekas.
EK nieko naujo nepasakė, nes mes su jos atstovais jau porą metų diskutuojame, kiek sumažės buitinių atliekų srautas dėl numatomos žiedinės ekonomikos strategijos. Jų prognozės mums atrodo pernelyg optimistinės, nes 2012–2016 metais į sąvartynus patenkančių atliekų srautas sumažėjo tik dėl atsiradusių deginimo pajėgumų Klaipėdoje.
Per tą patį laikotarpį atliekų perdirbimas ir kompostavimas išaugo vos trimis procentais.
Niekur nepasistūmėjome, todėl sunku įsivaizduoti, kad tie procentai išaugs kelis kartus, tegul ir per daugiau nei dešimtmetį.
Bet skaičiuodami pasitelkėme būtent optimistines EK prognozes. Ir ką matome? 2030 metais, jei bus įgyvendinta žiedinės ekonomikos strategija, buitinių atliekų pristigs. Bet yra galybė dumblo, kurio nėra kur dėti, o tvarkymo sąnaudos įskaičiuojamos į vandens kainą.
Jei sudegintume mažiau kaip pusę jo, tai būtų apie 20 tūkst. tonų per metus. Pramoninių galimai degių atliekų kasmet susidaro apie 800 tūkst. tonų, o net pusę perdirbus liktų įspūdingas kiekis. Be komunalinių atliekų, mums 2030 metais tereikėtų daugiausia apie 100 tūkst. tonų kitų atliekų papildomai, todėl jokio stygiaus nejustume.
Kita vertus, kalbame apie 2030 metus, o tuomet jėgainės būtų veikusios jau dešimtmetį ir didžioji dalis investicijų būtų atsipirkusios, todėl galėtume naudoti ir biokurą.
Tai tikrai nebūtų nuostolinga, juolab jau 2030 metais esamos biokuro katilinės, dėl kurių šiuo metu ir pučiamas milžiniško dydžio burbulas, bus fiziškai ir morališkai pasenusios, o gal jau net nebeveikiančios.
Bet dabar yra 2017-ieji, o mes gabename atliekas į sąvartynus, brangiai susimokėję už tariamą rūšiavimą. Netruks ateiti ir 2020 metai, kai už tai EK pradės skaičiuoti Lietuvai baudas. Todėl ir stengiamės, kad iki to laiko jėgainės pradėtų veikti.
– Kiek jau pasistūmėję abu projektai ir kokių didžiausių kliūčių kyla?
– Kaune jėgaines numatyta statyti su partneriu – bendrove „Fortum“. Ten jau yra visi reikalingi leidimai, baigtos pagrindinės įrangos pirkimo procedūros, pradėtas tvarkyti sklypas ir statyti inžinerinė infrastruktūra.
Prieš porą dienų važiavau ir pats mačiau, kad jau nutiesti kanalizacijos, vandens nuotekų vamzdynai.
Liko pasirinkti statybų rangovą, vyksta ir detalus projektavimas. Finansavimą jau esame užsitikrinę, todėl pasirengėme šįmet pradėti pačias statybas.
O Vilniuje dedasi labai įdomūs dalykai. Techniškai esame dar labiau pasistūmėję, turime sutartis su įrangos tiekėjais, vyksta projektavimas. O didžiausias stabdys – sostinės savivaldybė.
Daugiau nei metus Vilniaus miesto savivaldybės taryba niekaip nepradeda svarstyti klausimo dėl jėgainės aukščio. Pagal dabartinius normatyvus yra tam tikros ribos, kurių jai nepakanka. Viskas suderinta visuose savivaldybės komitetuose, tačiau taryba to net nesvarsto. Keletą kartų šis klausimas buvo darbotvarkėje, tačiau paskutiniu metu jis vis išbraukiamas.
Savivaldybė mus laiko įkaitais ir nenori svarstyti dėl jėgainės aukščio, kol mes nenupirksime trečiosios termofikacinės elektrinės. „Lietuvos energija“ dėl to pasirengusi derėtis, nors kaina neaiški, vieną sykį savivaldybė užsimena apie 40 milijonų, kitą – apie 20 milijonų eurų.
Vienintelė mūsų sąlyga – nepriklausomas vertinimas. Esame sutarę su Vilniaus šilumos tinklais, kurie perims trečiąją termofikacinę elektrinę iš „Vilniaus energijos“ pasibaigus nuomos sutarčiai, kad jis bus atliktas. Tačiau viskas vyksta labai lėtai, o atliekos mašina po mašinos vežamos į sąvartynus.
Laikas švaistomas, sprendimai vėluoja, o tai kainuoja visuomenei. Kol nėra jėgainės, sostinės gyventojams iš savo kišenės tenka papildomai sumokėti daugiau nei 20 mln. eurų per metus už atliekų tvarkymą ir brangesnę šilumą.
– Anot jūsų, Kauno ir Vilniaus gyventojams naujos kogeneracinės elektrinės reikš pigesnę šilumą. O kokia dar gali būti jų nauda miestams ar ekonomikai?
– Pačios jėgainės būtų itin šiuolaikiškos, tad abiejose būtų sukurta apie šimtą trisdešimt tiesioginių naujų darbo vietų. Tačiau juk kurą joms reikėtų paruošti, todėl tikrai daugiau užsakymų gautų jo tiekėjai.
O šiaip tai – beveik pusės milijardo eurų investicija, kuri sukurtų daug pridėtinės vertės statybų sektoriuje. Taip, pagrindinė įranga užsieninė, bet subrangos ar aptarnavimo darbus tikrai atliks mūsų šalies bendrovės.
– O kas nutiktų, jei Vyriausybė vis dėlto nuspręstų stabdyti šiuos projektus?
– Pirmiausia, nematau logikos, nes tai susiję su visomis komunalinėmis paslaugomis, už kurias mokame kiekvienas iš mūsų.
Ir su šiluma, ir su atliekomis, ir net su vandens tiekimu, nes už dumblo tvarkymą irgi tenka mokėti. O visa tai juk sudaro didžiąją dalį žmonių išlaidų už komunalines paslaugas. Be to, vietos elektros gamybos pajėgumai iš vietinių ir atsinaujinančių energijos išteklių irgi padidėtų maždaug penktadaliu.
Jei projektai būtų stabdomi, lauktų dideli nemalonumai. Juk su EK jau suderinta ir patvirtinta visa programa, numatyta parama. „Lietuvos energija“ ir jos partneriai jau daug išleido lėšų, nes šie projektai yra vykdomi keletą metų. Su rangovais jau pasirašytos sutartys, kurias nutraukti reikštų nuostolius.
Tačiau esu tikras, kad taip nenutiks. Mes puikiai suprantame privataus verslo interesus, kad jie yra ginami visomis išgalėmis ir metodais. Valstybės ir joje gyvenančių žmonių interesai šiuo atveju turėtų būti gerokai svarbesni ir neabejojame, kad taip bus.
Skyrė finansavimą
Europos Komisija vakar paskelbė, kad ES iš dalies finansuos 380 mln. eurų vertės Vilniaus kogeneracinės jėgainės statybos projektą – tam numatyta 153 mln. eurų parama.
Kauno kogeneracinė elektrinė degins ne tik komunalines atliekas, todėl ES parama jai nėra numatyta ir projektas gali būti įgyvendinamas rinkos sąlygomis.
