Tarp mažiausios ir didžiausios gyventojų mokamos šilumos kainos skirtumas – 40 proc.
„Mums, kaip reguliuotojui, šis skirtumas yra labai svarbus. Ypač kai yra savivaldybių, daugiausia mažųjų, kur gyventojų pajamos mažesnės, o šilumos kaina viena aukščiausių“, - Seime vykusioje energetikos konferencijoje teigė Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkė Inga Žilienė.
Kainų skirtumai - didžiuliai
Vidutinė šių metų lapkričio mėnesio šilumos kaina Lietuvoje – 4,99 cento už kilovatvalandę. Šis skaičius džiugina – pagal vidutinę kainą Lietuvoje šiluma pigesnė nei Latvijoje ar Estijoje. Vis dėlto tai – vidutinė kaina.
24 Lietuvos savivaldybėse gyventojai už šildymą moka daugiau nei 10 proc. didesnę už vidutinę kainą. Daugiausia tokių „brangių“ savivaldybių – nedidelės, kuriose gyventojų pajamos ir taip mažesnės.
„Kasmet prasidėjus šildymo sezonui paaštrėja diskusijos dėl šilumos kainų. Mūsų, kaip reguliuotojo interesas yra kad gyventojai mokėtų kaip galima mažiau“, - teigė I.Žilienė.
Ateityje gali dar brangti
Nors pastaraisiais metais šilumos kainos Lietuvoje mažėjo, ateityje situacija gali pasikeisti. I.Žilienės teigimu, pagrindinis iššūkis, su kuriuo susiduriama – šilumos vartojimo sumažėjimas.
„Kuo mažesnis šilumos tiekis, tuo mažesniam kiekiui dalinamos sąnaudų išlaidos, dėl to kilovatvalandės brangsta“, - kalbėjo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkė.
Šilumos ūkyje veikia masto ekonomija – mažiausias kainas gyventojams gali pasiūlyti tie šilumos tiekėjai, kurie pagamina daugiausia energijos.
Dabartinės tendencijos rodo, kad šilumos kiekis Lietuvoje gali mažėti – namų renovacijos, klimato atšilimas ir kiti veiksniai daro savo. „Be to, populiarėjant decentralizuotam šildymui, nemažai vartotojų gali atsijungti nuo bendros sistemos“, - kalbėjo I.Žilienė.
Turi pasiūlymų
Kainų ir energetikos kontrolės komisija, ištyrusi skirtingus šilumos gamintojus, atrado, kad yra keli veiksniai, nuo kurių priklauso galutinė kaina vartotojams.
„Pagrindinė priežastis yra masto ekonomija - įmonės. Kuo daugiau šilumos įmonė gamina, tuo mažesnė galutinė jos kaina. Be to, svarbios ir kapitalo sąnaudos – jei įmonėje trūksta technologinių sprendimų, naudojama neefektyvi įranga, automatiškai ir kaina didėja“, - sakė I.Žilienė.
Mažėjant šilumos energijos vartojimui, Kainų ir energetikos kontrolės komisija svarsto apie lankstesnį šilumos ūkio reguliavimą.
Dar vienas būdas mažinti šilumos kainas vartotojams – leisti gamintojams užsidirbti ne tik iš šilumos, bet ir vėsumos tiekimo.
„Galutinėje sumoje svarbi ir kuro kaina. Įvertinus esamas sutartis ir ateities sandorius matome nežymų biokurio ir gamtinių dujų kainų augimą, bet čia potencialas glūdi regioninės rinkos kūrime, kuri padidintų rinkos likvidumą bei konkurencingumą“, - sakė ekspertė.
Galiausiai siūloma mažinti šilumos kainas paliekant įmonėms dalį pelno nuo infrastruktūros darbų, ilgalaikio turto bei veiklos efektyvumo pajamų.
„Komisijai svarbu, kad į šilumos kainą vartotojui įeitų tik būtinosios sąnaudos ir visi vartotojai būtų informuoti bei žinotų, kodėl moka būtent tokią galutinę kainą“, - sakė Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkė.
