Mat pats „Hitachi“ tenori būti tuo, kuo buvo visą gyvenimą: branduolinės įrangos pardavėjais, gauti gražų pelną ir neprisiimti atominės elektrinės bendrasavininkių atsakomybės.
Maždaug tuo pat metu, kai konservatorių buldozeris stūmė per Seimą atominių įstatymų paketą, „Hitachi“ koncerno branduolinių jėgainių projektų departamento vadovas Danielis Roderickas padarė skandalingą pareiškimą įtakingame branduolinei energetikai skirtame leidinyje „Nuclear Intelligence Weekly“ (NIW).
Pasak D. Rodericko, Lietuvos šiuo metu stumiamas VAE modelis, kai įrangos pardavėjas yra verčiamas tapti ir projekto akcininku, yra netvarus.
„Esu įsitikinęs, jog toks modelis niekam nenaudingas. Mes įstumti į padėtį, kai iš mūsų norima, kad įneštume savo dalį. Bet jei į kiekvieną 5 milijardų vertės projektą, kuriame dalyvaujame, turėsime įnešti vieną milijardą savo nuosavo kapitalo, mums greitai pritrūks pinigų,“ - teigia koncerno „Hitachi“ branduolinių projektų vadovas.
Branduolinės energetikos leidinys pabrėžia, kad tokį skepticizmą gali lemti „Hitachi“ partnerių JAV „General Electric“ kompanijos nuostata. Ten jau seniai yra susirūpinta, kad jos branduolinis padalinys ir taip per daug reikalauja merkti kompanijos kapitalo į rizikingus projektus.
D. Rodericko teigimu, „Mes labiau linkę investuoti ne į pačias jėgaines, o į infrastruktūrą. Mums labiau patiktų skatinti vietos gamybą, kurti darbo vietas. Tačiau jei mūsų pinigai bus išleisti tiesiogiai juos įdedant į pačios jėgainės projektą – tai nebus naudinga nei projektui, nei šaliai“.
Nuskambėjus tokiam skeptiškam „Hitachi–GE“ koncerno požiūriui, panašu, kad išlindo yla iš maišo, pradurdama ir ne vieną Lietuvos valdančiųjų išleistą atominį burbulą. Atviri Lietuvoje turinčios investuoti japonų bendrovės aukšto rango atstovo teiginiai galbūt gali paaiškinti ir Lietuvos atomininkų koalicijoje tvyrantį chaosą - tai keliama panika Seime, jog būtina pasirašyti koncesijos sutartį iki birželio 28-tosios, tai vėliau tvirtinama, jog pasirašyti ketinama iki metų galo.
Nuolat kartojama, net Europos Komisijai, jog Latvija su Estija yra visavertės projekto narės, trokštančios įnešti savo dalį, kol neapsikentęs Latvijos premjeras viešai pareiškia žiniasklaidai apie šalies pasitraukimą iš galimų projekto dalyvių, jei Lietuva ir toliau neatsižvelgs į Latvijos interesus.
Iš Estijos diplomatinių šaltinių ir politinių sluoksnių ateina informacija, jog šios šalies vyriausybės ekspertai nemato realių galimybių, jog iš jų reikalaujama milijardo eurų investicija efektyviai atsipirktų pagal Lietuvos siūlomą veiklos modelį.
Juo labiau keistai turėtų jaustis ir pasaulinis prekybos branduoline įranga koncernas „Hitachi“, pagal tą patį Sekmoko-Kubiliaus planą įpareigojamas būtent Lietuvoje dar tapti ir elektros energijos prekeiviu bei konkuruoti bendroje „Nordpool Spot“ elektros biržoje su kitais tos pačios atominės elektrinės dalininkais.
Tikėtina, kad galinga transnacionalinė korporacija, nenorėdama veltis į tokią veiklą, pabandys dar kiečiau pasiderėti su Lietuvos valdžios viršūnėmis, kad išsivaduotų iš bereikalingų įsipareigojimų ir atsakomybės. Lietuva japonų-amerikiečių koncernui svarbi visai ne kaip nauja rinka.
Kaip svarbiausios „Hitachi-GE“ rinkos leidinyje NIW įvardijami Artimieji rytai, Indija, taip pat – Suomija ir Lenkija. Pastaroji, kaip žinia, jau seniau pareiškė nedalyvausianti lietuviškajame projekte.
„Hitachi“ neslepia ketinanti pradėti su Lenkija kitas derybas, jei ši nemaža šalis apsispręstų savo elektros gamybos spektrą papildyti ir vienu kitu reaktoriumi. Lietuva (jei pavyktų dar ją prispausti tolesnėse derybose) japonams galėtų pasitarnauti nebent kaip pavyzdys klusnios šalies, kuri, pirma, pasiryžusi pirkti pasaulyje po Fukušimos nepatikimu laikomą reaktoriaus tipą, antra, sutinka nereikalauti , kad įrangos pardavėjas taptų ir akcininku, trečia, turi minimalistinius branduolinės žalos atlyginimo įstatymus.
Tokios sukalbamos Europos Sąjungos šalies pavyzdys būtų naudingas koncernui ne tik kaimyninėje Lenkijoje, bet ir, tarkime, Indijoje, kuri šiuo metu patiria milžinišką tarptautinės branduolinės industrijos spaudimą dėl savo priimtų itin griežtų įstatymų dėl atsakomybės branduolinės katastrofos atveju.
Pagal šiuos Indijos įstatymus, branduolinės avarijos atveju, atsakomybę ir žalos atlyginimą turėtų prisiimti ne tik atominės elektrinės operatorius, bet ir branduolinės įrangos tiekėjas. Nors ,oficialiai, pasaulio (ir Lietuvos) branduolinių jėgainių šalininkai teigia , jog atominė energetika yra labai saugi ir avarijų tikimybė yra fantastiškai maža, toks Indijos parlamento sprendimas sukėlė audrą atomininkų pasaulyje. Indijoje siekia įrangą parduoti ir tarpusavyje konkuruoja JAV, Japonijos, Rusijos branduolinės pramonės gigantai.
Tačiau po Fukušimos katastrofos , kur žala įvertinta mažiausiai šimtu milijardų JAV dolerių, net šiuos gigantus šiurpina perspektyva tokią žalą atlyginti. Tai būtų tolygu bet kurios iš žinomų korporacijų krachui. Palyginimui, Lietuvos įstatymai numato, faktiškai, minimalų tarptautinių sutarčių reglamentuojamą branduolinės žalos atlyginimą. Koncernams gerai, o su pavojumi ir galima žala gyventi tektų mums.
Atviras „strateginio investuotojo“ skepticizmas, realių regioninių partnerių nebuvimas, miglotos vyriausybės kalbos, jog galutinai dėl VAE statybos apsispręsime 2015 metais, o tuo tarpu jau turime pradėti leisti milijardą litų pasirengimo ir kelių tiesimo darbams, neatlaikantis kritikos „verslo planas“, paniška baimė, kad tik Seimas nepaskelbtų referendumo kartu su rinkimais - kiek dar reikia ženklų, kad drąsiai ir atvirai pasakytume: sudie, atominis „Hitachi“, lauksime sugrįžtant ne su branduolinėmis, o su pasaulyje pripažintomis japoniškomis vėjo, saulės energetikos, medicinos technologijomis.
O tuo tarpu mes įgyvendinsime tikrą savą lietuvišką verslo planą – pigiai su ES parama, statysime šalyje lietuviška biomase, biodujomis, atsiradus pigiai alternatyvai gazpromui – ir gamtinėmis ar skalūnų dujomis kūrenamas kogeneracines elektrines, kurios ne tik užtikrins konkurencingą bazinę elektros generaciją, elektros tiekimo patikimumą ir nepriklausomybę nuo įvežtinių išteklių, bet ir pakankamai prigamins žmonėms to, ko labiausiai reikia - pigios šilumos energijos.
Taip darydami, sukursime tūkstančius realių, ilgalaikių darbo vietų visoje Lietuvoje, neišskiriant nei atominių pažadų nukamuoto Visagino. Taip darydami, sunkiai Lietuvos žmonių uždirbtus, taip pat ir protingai pasiskolintus pinigus įdarbinsime Lietuvoje. Taip darydami, pelnysime ir vieni kitų pagarbą.
