Finansų ministerija tokiu būdu siūlo pertvarkyti biudžeto
rengimo ir vykdymo sistemą. Ministerija parengė ir teikia svarstyti
Stabilizuojančios biudžeto politikos įstatymo ir jį lydinčiųjų
teisės aktų projektų paketą. Tai numato pernai gegužę
Vyriausybės patvirtinta Valstybės iždo atsargų sunkmečiu
įstatymo koncepcija.
„Pervedimai atsargoms būtų tvirtinami biudžete kaip
asignavimai, taigi, tai būtų tarsi „biudžeto išlaidos“, nors iš
tiesų - atidėjimai blogesniems laikams. Projekte apibrėžta, kaip
apskaičiuojama suma: bendru atveju ji turi atitikti rekomenduojamą
balanso pagerėjimo skaičių. Jeigu ūkiui gresia infliacinis
spaudimas, tokiu atveju pervedimus skaičiuojant atsižvelgiama į
tai, kiek „kaitimo“ pajamų reikėtų atidėti, tam kad tas spaudimas
būtų sumažintas“, - sakė finansų ministrė Ingrida
Šimonytė.
Pasak jos, akivaizdu, kad pervedimai nebūtų daromi paties
sunkmečio laikotarpiu. Todėl įstatymas orientuotas į ilgos
trukmės perspektyvą.
„Mūsų nuomone, to reikia todėl, kad įstatymuose surašytos
taisyklės geriau užtikrina mokesčių mokėtojų interesus -
ikikrizinė elgsena Lietuvoje ir kai kuriose kitose šalyse buvo iš
esmės skirtinga: iš ūkio kaitimo gaunamos biudžetų pajamos
Lietuvoje buvo skiriamos nuolatinėms išlaidoms finansuoti, taip dar
labiau skatinant infliaciją ir einamosios sąskaitos deficitą. Tuo
tarpu atėjus krizei apsinuogino milžiniškas deficitas“, - kalbėjo
finansų ministrė.
Anot jos, valstybės, kurios perkaitimo metu pajamas kaupė, nors
ir turėjo priimti išlaidas mažinančių ar mokesčius didinančių
sprendimų, tai galėjo padaryti nuosaikiau ir nuosekliau, o jų skola
praktiškai nepadidėjo - nedideliam deficitui finansuoti buvo
naudojamos santaupos.
„Galima tikėtis, kad pamokos yra išmoktos, ir ateityje Lietuvos
politikai sava valia kauptų tam tikrą rezervą sunkmečiui, jeigu
ūkio būklė ir finansinės galimybės leistų, o gal net reikalautų
tai daryti. Tačiau atmintis trumpa ir gali atsitikti priešingai.
Kadangi „trumparegiškas gerumas“ galiausiai tampa mokesčių
mokėtojų problema, siūlomos taisyklės, kurios leistų mokesčių
mokėtojų lūkesčius apsaugoti“, - sakė I.Šimonytė.
Šiuo metu Lietuvoje nenumatyta galimybė kaupti atsargas
sunkmečiui. Garantuoti stabilų valstybės funkcijų finansavimą
bandyta, patyrus Rusijos krizės padarinius, tačiau tuometinis
teisinis Stabilizavimo fondo reglamentavimas pasirodė esąs
praktiškai netinkamas. Tarkime, fondo valdyme negali dalyvauti
finansų rinkas puikiai išmanantys specialistai.
Pavyzdžiui, prieš 2008 metų krizę sukaupti valstybės iždo
rezervai Estijoje sudarė apie 10 proc., Bulgarijoje – apie 13 proc.
BVP.
Lietuvoje Stabilizavimo fondas niekada neviršijo 2,6 proc. BVP.
Jo dalis BVP ūkio kaitimo laikotarpiu nuolat mažėjo ir 2008 metų
pradžioje sudarė tik 0,9 proc., iš jų apie 0,4 procentinio punkto
jau buvo panaudota skoloms grąžinti, o ne sukaupti neliečiamas
atsargas išskirtiniams įvykiams.
Be to, Stabilizavimo fondas nėra apsaugotas nuo politinių
ciklų. Jo lėšos, ūkiui augant, nebuvo neliečiamos ir pelningai
investuojamos bei saugomos iki laikotarpio po 2014 metų, kai pradės
augti „Sodros“ deficitas. Stabilizavimo fondas prieš 2008 metų
rinkimus į Seimą buvo panaudotas pensijoms didinti, todėl
„Sodros“ rezervas 2008 metų pabaigoje sumažėjo beveik 1,5 mlrd.
litų iki 509 mln. litų, fondo atsargos rezervas - daugiau nei 1,6
mlrd. litų, o jo įsiskolinimas buvo 152,6 mln. litų.
2007 metų pabaigoje „Sodros“ rezervai buvo padidėję iki
1,995 mlrd. litų, iš jų 1,459 mlrd. litų - atsargos rezervas.
Prasidėjus sunkmečiui, Stabilizavimo fondo lėšos nebuvo
išleistos ūkiui palaikyti, jo lėšų likutis 2007 metų pabaigoje
buvo 754 mln. litų, 2008 metų pabaigoje - 1,03 mlrd. litų, o 2009
metų pabaigoje - 1,54 mlrd. litų, iš jų skoloms grąžinti buvo
skrita 515 mln. litų.
Jei parengtas įstatymas bus priimtas, bus aiškūs rezervo
kaupimo šaltiniai, teisiškai reglamentuotas sukauptų lėšų
investavimas, apskaita ir kontrolė, lėšų grąžinimas į
valstybės iždą sunkmečiu. Fondo lėšas tvarkytų institucija,
kuri jas investuotų be jokių nurodymų, įskaitant ir ES
institucijas.