Vis garsiau kalbama apie antrąją krizės bangą, bet Beno Gudelio verslas ryžtingais žingsniais juda į priekį. Kosmetikos bendrovės „KristiAna“ savininkas perka 49 proc. vieno didžiausių kosmetikos tinklų Europoje „Douglas“ padalinio Baltijos šalyse akcijų.
Vis dėlto B. Gudelis nedžiūgauja, nes jo nuomone, Lietuvoje sąlygos verslui vystyti yra nepalankios. Sunku rasti sąžiningų ir iniciatyvių darbuotojų, nors aplink girdėti raudos dėl nedarbo. Dar garsiau lietuviai rauda baksnodami pirštu į statistiką, skelbiančią, kad Lietuvos dirbančiųjų atlyginimai vieni mažiausių ES.
Verslininkas tik gūžčioja pečiais ir stebisi, kad Lietuvos piliečiai nori daug uždirbti, nors mūsų šalyje yra daugiausia valstybinių ir kitokių švenčių.
B. Gudelis apgailestauja, kad ir praėjus 20 metų po kapitalizmo atkūrimo Lietuvoje, didelę dalį visuomenės ir valdžią tebekamuoja socialinio pavydo sindromas.
Verslininko išvadą tarsi patvirtina plačiai pasklidusi nuomonė, esą B. Gudelis yra TV personažo, išpuikusio milijonieriaus Sauliaus Poškos, prototipas.
Su centais kišenėje gailiai rypuojantiems lietuviams B. Gudelis pavyzdžiu rodo amerikietiško verslumo modelį, pataria mažiau švenčių švęsti, ragina pagaliau išsirinkti valdžią, kuri palankiai vertintų verslą ir sudarytų sąlygas kurti darbo vietas. – Nuo pat laisvos rinkos atkūrimo laikų verslininkų organizacijos susitikimuose su valdžios atstovais skundžiasi, kad valdžia jų nevertina, nesudaro sąlygų kurti darbo vietas, smaugia mokesčiais. Politikai palinksi galva, pareiškia gerbiantys ir mylintys verslą, bet, atrodo, niekas nesikeičia.
– Nedaug pasikeitimų į gerą pusę. Valdžia tik spaudžia sumokėti mokesčius, jiems nerūpi, kaip kursime darbo vietas. JAV vyriausybė nuolat atsiskaito rinkėjams, kiek buvo sukurta darbo vietų. Pas mus tokios tradicijos nėra. Politikai postringauja, esą jie remia Lietuvos kapitalą, bet iš tikrųjų yra atvirkščiai. Iš valdžios viršūnės labai aiškiai kyšo korupcijos ir protekcijų ragai.
Pavyzdžiui, daugiau kaip 10 metų negaunu leidimo tvarkyti ir statyti naujų objektų Trakuose, Neringoje. Kiti kažkodėl gauna.
– Gal šykštite pinigų valdininkų dovanėlėms? Ištrauktumėte iš piniginės keletą šimtų tūkstančių merams, administracijos direktoriams, Aplinkos apsaugos ministerijos klerkams ir reikalai pajudėtų.
– Jei žmogus būtų vertas, aš jam ir milijoną mokėčiau, bet už ką biurokratams mokėti? Už tai, kad antspaudą ant popieriaus tekšteli? Nesulauks, nes jie algą gauna!
– Būtent, algos yra skausmingiausia tema Lietuvoje po atominės energetikos reikalų ir degalų kainų. Vyriausybė kartais prikiša verslininkams, kad jie pernelyg godūs, moka mažus atlyginimus darbininkams, todėl darbininkai traukia į užsienį didesnių pinigų ieškoti. Ar neužtektų milijonieriui, pavyzdžiui, dešimt kostiumų vietoj dvidešimties, ar sutriktų jo virškinimas, jei vietoj Atlanto vandenyne šviežiai sugauto omaro pusryčiams suvalgytų banalų sumuštinį su raudonaisiais ikrais?
– Apmaudu, bet daugelis Lietuvos žmonių iki šiol neatsikratė pavydo sindromo, apie verslininkus jie tebesprendžia labai primityviai. Žinoma, ne visi gali būti verslininkai ir darbdaviai, bet čia jau pasirinkimo reikalas: jei nori uždirbti daugiau, dirbi ne penkias, o septynias dienas per savaitę. Užmiršti atostogas. Aš jau neatsimenu, kada atostogavau. Jei keliauju, tai tik darbo reikalais.
Lietuviai skundžiasi mažais atlyginimais, bet džiaugiasi daugybe švenčių, nedarbo dienų. Antai net vasarą, atostogų sezono metu, tęsiasi švenčių maratonas: Joninės, Mindaugo karūnavimo diena, Žolinės. Juk už tas dienas, kai nedirbi, kažkas kitas turi atidirbti. Tai iš kur bus didesni atlyginimai?
Mokėčiau žmogui didelį atlyginimą, bet rasti gerų specialistų Lietuvoje su žiburiu neįmanoma. Jaunimas čia neranda sau vietos, valdžia nesudaro sąlygų pritaikyti jų gabumus, energiją, todėl jauni žmonės emigruoja.
– Lietuviai mano, kad yra labai darbštūs, sąžiningi, tik darbo šiais laikais surasti niekaip negali.
– Aš įsitikinęs, kad jei žmogus dirbti nori ir moka, iš tikrųjų ieško uždarbio, tai ir suras. Didžioji Lietuvos bėda yra tai, kad apsunkinusi kelią verslui plėstis valdžia priversta didinti iš socialinių išmokų gyvenančių žmonių skaičių. Tokiu būdu diegiamas parazitinis gyvenimo būdas. Valdžia nesirūpina dirbančiais, darbo vietas kuriančiais žmonėmis, o tik stengiasi įtikti vargstantiems, skurstantiems. Jiems rodo tariamą pagarbą, dėmesį, skurdas iškeliamas vos ne kaip dorybė. Per televiziją apstu istorijų apie vargingųjų bėdas. Valdantieji politikai pridaugina skurdžiai gyvenančių rinkėjų, po to jiems pataikaudami medžioja balsus.
– Bet Amerikoje, kurią jūs dažnai minite kaip teigiamą pavyzdį, taip pat daug politinio populizmo, partijos grumiasi dėl rinkėjų balsų.
– JAV kandidatuoja tik pasiturintys žmonės. Amerikiečiai gerbia turtuolius, nes, jų akimis žiūrint, jei žmogus turi daug turto, yra labai darbštus, gabus. Toks politikas galės sudaryti sąlygas ir kitiems praturtėti.
– Kodėl, jūsų nuomone, Lietuvoje nepavyksta išrinkti nesavanaudiškos, vien valstybės interesais besirūpinančios valdžios? Juk demokratija klesti, partijų apstu, rink kuriuos tik nori kandidatus.
– Politikai pripučia žmonėms miglos į akis, prižada aukso kalnus, gėrybių gausą iš dangaus. Kai žmogeliai nusivilia, supyksta, tai traukia prie Seimo rėkauti ir vėliavomis mosuoti.
Arba išsirenka tokius juokingus personažus, kaip Vytautas Šustauskas, dabar Neringa Venckienė, iš tos serijos, kad „ant bangos“... Šnipštas iš viso to. Žinoma, Lietuvoje yra dorų ir protingų politikų, bet – mažuma.
