Verslininkas turi du vaikus – moksleivę dukrą Indrę Beatričę (15 m.) ir investicinę bankininkystę Didžiojoje Britanijoje studijuojantį sūnų Lauryną (23 m.). Atžalos puikiai žino, kad tėvo kišenėse nešvilpauja vėjai, tačiau tuo nesinaudoja ir prašo tik reikalingiausių daiktų.
Sūnus apskritai studijuoja už Anglijos vyriausybės skirtą paskolą, todėl pinigų iš tėvų beveik neima. Tai atrodytų keista daugeliui, kurie kada nors svajojo turėti tėvus milijonierius, tačiau atsakingą vaikų požiūrį į pinigus suformuoja patys tėvai.
Apie vaikų finansinį ugdymą su A. Zabuliu pasikalbėti susitinkame jo prezidentiškame kabinete „Omnitel“ atstovybėje. Nors vyras pokalbiui randa tik penkiolika minučių, tačiau spėja pasiūlyti kavos ir papasakoti apie savo ir vaikų piniginius santykius.
– Turite du vaikus. Sūnui Laurynui dabar jau 23 metai. Jeigu jis pasakytų, kad turi verslo idėją, ar beatodairiškai investuotumėte į jo verslą?
– Jeigu reikėtų nedidelių pinigų, tai net nesvarstyčiau. Didelės bėdos nėra. Mokymasis raktinių dalykų irgi kainuoja, kaip ir universitetas.
Žinoma, jeigu jis ateitų tik pinigų paprašyti, į tai žiūrėčiau kaip į šiurkštų gestą. Sūnus man turėtų paaiškinti, kaip jis tuos pinigus ketina „įdarbinti“.
– Kokia yra ta nedidelė suma, kurią drąsiai investuotumėte į vaiko verslą?
– Tai turėtų būti tėvų trijų mėnesių uždarbis.
– Ar jūsų vaikai dirba vasaromis?
– Manau, kad tikra vargo vakarienė, jeigu verti uždarbiauti vaiką, baigusį septynias ar aštuonias klases. Jeigu atėjo vasara, tai dar nereiškia, kad vaikas turi praleisti ją plaudamas indus. Nereikia daryti iš vaiko vergo.
Manau, kad vaikas turi investuoti į save – keliauti į meno, sporto ar pažintines stovyklas.
Aplinkinio pasaulio nesuvoksi plaudamas indus ar dirbdamas padavėju. Žinoma, jeigu negali sau leisti to nedaryti, tuomet turi rinktis tą kitą kelią. Juk nebe tie laikai, kad reikia versti vaiką dirbti, jog jis nusileistų ant žemės ir suprastų su kuo duonelė valgoma.
– Jeigu vaikas nori kokio nors brangaus daikto, tai jūs jį nupirktumėte ar lieptumėte pačiam užsidirbti?
– Nematau problemų įsigyti brangesnį daiktą. Pavyzdžiui, „Apple“ kompiuteris už 10 tūkst. Lt būtų labai „teisingas“ noras, jeigu tik vaikas paaiškintų, kaip tas kompiuteris būtų naudojamas. Tokio kompiuterio gražus dizainas ir jei jis leidžia kažką dar iš savęs išspausti – tai yra puiku. Jeigu vaikas prašytų nupirkti garsaus prekinio ženklo rankinę, tai tokiu atveju tikrai pasakyčiau „ne“.
Jeigu su vaiku nueinu į knygyną, tai nekeliu tokio klausimo, ar tai yra brangu. Smagu, kad vaikas perka knygas. Tuo labiau, jei jis tas knygas perskaito. Taip pat galvoju apie norą įsigyti vieną ar kitą filmą.
Kai kartais nueiname į parduotuvę, vaiko akys laksto į visas šalis. Ir to, ir to, ir to nori. Bet po to gerai pasižiūri, įvertina, pasimatuoja. Kartu padiskutuojame apie pirkinį, ir jei tinka, tai į kainą nežiūriu. Nuperku ir tiek.
– Kaip vertinate tokią situaciją, kai turtingi tėvai vaikui iki pilnametystės duoda ko tik jis užsigeidžia, o sulaukus pilnametystės liepia viskam užsidirbti pačiam?
– Kai duodi viską, tai jis po to tikisi, kad visą laiką taip ir bus. Tam tikras sveikas alkanumo jausmas turi išlikti visada.
Mes negalime palikti vaiko „ant ledo“ vos tik jis sulaukia 18 m. Tėvai privalo investuoti į vaiką.
– Kokios įtakos turėjote sūnui renkantis profesiją?
– Laurynas studijuoja investicinę bankininkystę Didžiojoje Britanijoje. Sūnus šias studijas pasirinko pats. Žinoma, buvo daug diskusijų ir samprotavimų, kas būtų geriausia.
Apskritai, kai ateina laikas studijuoti, renkiesi, ar nori būti tiesiog studentas, ar ketini investuoti į save. Pavyzdžiui, pasirinkai lengvus moduliukus ir plauki sau lengvai, problemų nematai.
Daug diskutavome apie sūnaus studijų kryptį, bet nusprendėme, kad renkantis sudėtingą modulį, nors ir bus dešimt kartų sunkiau, tačiau tai bus investicija į save.
– Ar leistumėte savo vaikui rinktis dailininko ar rašytojo profesiją? Juk tokios specialybės nuolatinių pajamų negarantuoja.
– Yra žmonių, kurie „užsiima“ haliucinacijomis. Vieną dieną jie nori būti dailininkas, kitą dieną rašytojais, trečią dieną mokslininkais. Tačiau viskam turi būti paaiškinimas. Jeigu tai neatėję iš tavo vaikystės užsiėmimų ir tam tikrų pasiekimų toje srityje, tai kaip tu vieną dieną sugalvojęs gali būti dailininku? Taip nebūna.
– Ar padėtumėte savo vaikui įsidarbinti?
– Kai sūnus dar mokėsi mokykloje, vasaros metu sutariau su keliomis įmonėmis, kad jis galėtų pažiūrėti, kaip vyksta darbai. Ne dėl atlyginimo ir ne dėl pinigų, bet tam, kad truputėlį suprastų tą darbinį pasaulį.
– Kaip buvo jūsų šeimoje? Ar iš tėvų perėmėte pinigų valdymo įpročius?
– Kiek prisimenu, tai manęs tėvai irgi niekada neribodavo pinigais. Tačiau nepamenu, kad būčiau bandęs kaulyti iš tėvų daugiau, negu kad jie galėjo sau leisti.
Iš mūsų vaikai gali gauti žymiai daugiau, negu jie įsivaizduoja. Bet aš labai džiaugiuosi, kad jie daugiau neprašo. Manau, kad taip yra dėl to, jog paprasčiausiai mes nesielgiam taip, lyg ši diena būtų paskutinė.
